Akrobatinis skraidymas
|

Akrobatinis skraidymas

Kartą istorijoje akrobatinis skraidymas buvo įtrauktas į Olimpinių žaidynių programą. Tai įvyko 1936 metais Berlyne. Prieš Antrąjį pasaulinį karą akrobatinio skraidymo varžybų favoritai dažniausiai būdavo prancūzai, vokiečiai, čekai. Kai Europoje nutilo kanonados, akrobatika kaip sportas pirmiausiai atgimė Didžiojoje Britanijoje. Nuo 1955 metų visą dešimtmetį čia būdavo rengiamos Lockheed Trophy varžybos. Jose rungtyniaudavo ne tik geriausi Europos lakūnai, bet ir JAV, Argentinos, Izraelio pilotai. Tai būdavo šaunūs ir linksmi lakūnų susibūrimai. Programoje — vien laisvoji programa, kurią geriausiai pasirodę lakūnai kartodavo ir finale. Garbus Ispanijos aviacijos vyras, pulkininkas ir akrobatikos meistras Jose L. Aresti akrobatikos figūras susistemino, įvertino pagal sudėtingumą ir pavaizdavo grafiškai. Jo kataloge – tūkstančiai akrobatikos figūrų, tačiau visos jos iš esmės yra seniai žinomų lėktuvo manevrų ore variacijos bei deriniai. 1959 čekai pasiūlė įkurti Tarptautinės aeronautikos federacijos (FAI) akrobatikos komitetą CIVA. Čekoslovakijos lakūnų aktyvumas lėmė tai, kad 1960 Bratislavoje buvo surengtas pirmasis pasaulio akrobatinio skraidymo čempionatas. Jo programą sudarė net šeši pratimai.

Lengvoji atletika
|

Lengvoji atletika

Lengvoji atletika – integralinė sporto šaka, jungianti ciklinių ir aciklinių lokomocijų pratimų rungtis. Tai ėjimas, bėgimas, metimai, vertikalūs ir horizontalūs šuoliai. Atliekant lengvosios atletikos pratimus optimaliu ir efektyviausiu būdu ugdomos svarbiausios žmogaus fizinės ypatybės: greitis, jėga, ištvermė, lankstumas, vikrumas bei daugybė kitų žmogaus gyvenime būtinų judesių elementų mokėjimų ir įgūdžių, kurie sudaro pagrindą toliau tobulintis daugelyje kitų sporto šakų. Atletika – senovės graikų kalbos žodis, reiškia pratimą, kovą. Senovės graikai atletais vadino žmones, kurie varžėsi jėgos, greitumo,vikrumo pratimuose. Lengvoji atletika yra sutartinis sporto šakos pavadinimas, jis neatspindi pratimų atlikimo pobūdžio ir jų prigimties-atsiradimo. XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje, formuojantis šiuolaikinėms sporto šakoms, buvo sujungti ėjimo, bėgimo, šuolių ir metimų pratimai ir pavadinti lengvąja atletika. Daugelyje šalių lengvoji atletika vadinama tiesiog atletika (athletic-angl.) arba pratimais stadiono take ar lauke (track and field athletic-angl.).

Tinklinis. Istorija
|

Tinklinis. Istorija

Šiuolaikinio tinklinio tėvynė yra JAV. Yra žinių, kad panašus į tinklinį žaidimas buvo žaidžiamas daugiau kaip prieš 2500 metų senovės Graikijoje. Šių laikų tinklinio kūrėju laikomas Viljamas G. Morganas (William G. Morgan 1870 – 1942), Helioko (JAV) koledžo kūno kultūros dėstytojas. Pirmąsias taisykles jis sukūrė 1895 m. Pirmą kartą žiūrovams žaidimas pademonstruotas 1896 m. liepą Springfylde. Tai buvo pramoginis, poilsinis žaidimas, kurio dalyvių skaičius neribojamas. Iki 1914 m. susiformavo beveik visi dabar naudojami technikos veiksmai, žaidimas iš esmės nesiskyrė nuo šiuolaikinio tinklinio maždaug nuo 1925 m. Iki 1940 m. tobulėja žaidimo technika ir taktika ir tinklinis tampa kolektyviniu žaidimu, paremtu individualiais ir grupiniais žaidėjų veiksmais. Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzijos, Čekoslovakijos ir Lenkijos iniciatyva sukurta Nauja techninė komisija, kuri 1947 m. balandžio 20 d. Paryžiuje sušaukė pirmąjį tinklinio kongresą. Kongrese nutarta įkurti Tarptautinę tinklinio federaciją (FIVB – Federation Internationle de Volleyball), į kurią įėjo 14 valstybių. Pirmuoju FIVB prezidentu tapo prancūzas Polis Libo. 1948 m. įvyko pirmasis Europos tinklinio čempionatas, kuriame dalyvavo šešios komandos; čempionais tapo Čekoslovakijos tinklininkai.

Kas yra kalnų turizmas, alpinizmas ir uolų laipiojimas ?
|

Kas yra kalnų turizmas, alpinizmas ir uolų laipiojimas ?

Žemėje lieka vis mažiau ir mažiau žmogaus neištirtų vietų. Noras žinoti nugali viską – žmogaus baimę, negalią ir kitas savybes trukdančias pasiekti tikslą. Štai ir seniau, žygiai bei kelionės turėdavo kitą reikšmę bei tikslą. Pagrinde tai būdavo, ne šiaip sau pažintinės kelionės, o tiriamosios ekspedicijos. Kalnai traukdavo gamtos mokslų mokslininkus-tyrinėtojus, todėl ir pirmosios kelionės nebuvo panašios į dabartinius kalnų turizmo, alpinizmo žygius, tai buvo jų užuomazgos. Vėliau atsirado kiti žmonės, su kitais norais bei tikslais. Taip atsirado kalnų turizmas – pažintinio pobūdžio žygiai. Jie eidavo į kalnus pasigrožėti jais, pasisemti naujų idėjų bei sužinoti daugiau ne tik apie to krašto gamtą bei gyvūniją, bet ir vietinių žmonių kultūrą. Ilgainiui atsirado sportinių tikslų bei rezultatų siekiančių žmonių, kas pastūmėjo kalnų turizmą įgauti kitokį pobūdį – atsirado žygių maršrutų klasifikacijos bei sudėtingumo kategorijos, pradėtos rengti įvairios varžybos. Tobulėjant technikai (inventoriui) bei aprangai, atsirado galimybė įveikti ypač sudėtingus ir net labai pavojingus maršrutus. Taip atsirado daugiau sportinio pobūdžio kalnų turizmo šaka – alpinizmas, kurio tikslas bei objektas yra kalnų viršūnės.

RC įranga
|

RC įranga

Radijo valdymo įranga yra RC modelio “širdis”. Jos pagalba valdymo komandos elektromagnetinėmis (radijo) bangomis perduodamos modeliui. Radijo bangos svyruoja tam tikru dažniu, kuris priklauso nuo kvarcinio generatorius arba kvarco, esančio siųstuve ir imtuve. Kvarcas – tai nušlifuotas kristalas su dviem plokštelių pavidalo auksiniais kontaktais. Norint vienu metu valdyti skirtingus modelius, reikia, kad kiekvienas modelis “atpažintų” savo siųstuvą. Siųstuvai ir imtuvai pagal dažnį skirstomi į dažnio juostas, kurios savo ruožtu suskirstytos į kanalus. Tarkime, jūsų siųstuvas ir modelyje esantis imtuvas priklauso 40MHz dažnio juostai ir veikia 51 kanalu, tuomet jūsų draugas, turintis tokį pat siųstuvą ir imtuvą, turės pakeisti juose esančius kvarcus į tarkime 52-ojo kanalo kvarcus. Toks dažnio juostų suskirstymas į kanalus leidžia kartu, be trukdymų naudoti siųstuvus, veikiančius toje pačioje dažnio juostoje. Lietuvoje Ryšių Reguliavimo Tarnyba yra leidusi radijo valdomiems modeliams naudoti tris dažnių juostas: 27MHz; 35MHz ir 40MHz. Todėl prieš perkant RC įrangą, būtina įsitikinti, kad ji atitinka nurodytus reikalavimus.

Pankrationas. Istorija
|

Pankrationas. Istorija

Nuo 33-ųjų (648 m. prieš mūsų erą) Olimpijos žaidynių programoje atsiranda pati sunkiausia, sudėtingiausia ir … žiauriausia sporto šaka – imtynių ir kumščių derinys – pankrationas. Olimpinių žaidynių ir kitose varžybose: čia atletams buvo leidžiami beveik visi imtynių ir kumščių kovos veiksmai: smūgiuoti, spirti, laužti pirštus, net rauti ausis. Negalima buvo tik kandžiotis, draskytis nagais, durti pirštais į akis, nosį ir burną. Ši sporto šaka buvo populiari todėl, kad turėjo praktinės reikšmės: kiekvienas vyras kare turi mokėti apsiginti nuo priešo net plikomis rankomis padarydamas jį nebepavojingą. Atletai nebuvo skirstomi į grupes pagal svorį ir ūgį. Niekur neužsimenama apie poilsio pertraukas kovos metu, apie pergalę taškais. Kova vyko plikais kumščiais iki to momento, kol vienas iš atletų nebegalėdavo kovoti ar pasiduodavo. Vertinimas buvo įvairiapusis atleto parengtumas: jis turėjo turėti liūto jėgą ir lapės gudrumą. Visa tai reikalavo dalyvių jėgos, ištvermės, mokėjimo naudoti įvairius veiksmus, ką ypatingai vertino senovės graikai. Kova vyko ant minkštos žemės, dažniausiai drėgno molio. Bailumas viešai išjuokiamas ir net baudžiamas.Siūlomas užmirštas senovės graikų olimpiadų kovos būdas “Pankrationas “- šiandien besivystanti kaip sporto šaka, kaip šiuolaikinius reikalavimus atitinkanti sportinės būklės forma.

Badmintono istorija Lietuvoje
|

Badmintono istorija Lietuvoje

Badmintonas Lietuvoje pradėtas žaisti po 1957 metų. Tais metais Maskvoje vyko pasaulinis jaunimo ir studentų festivalis. Festivalio programoje buvo ir lig tol nematyta sporto šaka – badmintonas, kurį virtuoziškai žaidė į festivalį atvykę kinai. Vėliau jis pasiekė ir Lietuvą. 1962 metais buvo įkurta Lietuvos badmintono federacija, pradėti rengti ir šalies čempionatai. Atkūrus nepriklausomybę, po kelerių metų – 1992 metais Lietuva buvo priimta ir į Tarptautinę badmintono federaciją. Lietuviai pradėjo dalyvauti beveik visose oficialiose pasaulio ir Europos varžybose. Aukščiausias mūsų badmintoninkų laimėjimas – kaunietės Aušrinės Gabrėnaitės bronzos medalis Europos jaunimo čempionate Anglijoje 1989 metais (dar tada TSRS rinktinės sudėtyje). Šiuo metu kitas kaunietis Aivaras Kvedarauskas pateko į stipriausių pasaulio badmintoninkų šimtuką. Turime ir jaunų perspektyvių žaidėjų (Dainius Mikalauskas, Mindaugas Dabašinskas, Deividas Butkus ir Kęstutis Navickas iš Kauno, Erika Milikauskaitė, Ugnė Urbonaitė ir Ramūnas Bilius iš Kelmės, Neringa Karosaitė, Kristina Dovidaitytė ir Vilius Bulvydas iš Klaipėdos, Egidija Laurišaitė ir Akvilė Stapušaitytė iš Tauragės, Romanas Lesovodskis iš Vilniaus ir kt.). Badmintonas nuo 1992 metų yra ir olimpinių žaidynių programoje. Lietuviai olimpiadoje badmintono dar nežaidė.

Plaukimas olimpinėse žaidynėse
|

Plaukimas olimpinėse žaidynėse

Nuo pat pirmųjų šiuolaikinių olimpinių žaidynių (1986 m.) į jų programą buvo įtrauktos plaukimo varžybos. Olimpinių žaidynių plaukimo programa keitėsi. Kito ir sportinių plaukimo būdų technika. Treneriai ir sportininkai ieškojo naujų plaukimo technikos variantų, kad pasiektų didesnį plaukimo greitį varžybose ir įrodytų savo pranašumą prieš kitus plaukikus. I olimpinėse žaidynėse Atėnuose (Graikija) sportininkai plaukė banguotoje atviroje Viduržemio jūros įlankoje, vandens temperatūra tesiekė +130 C. Buvo rungtyniaujama 100, 500, ir 1200 m nuotoliuose bei graikų prašymu buvo įtrauktas 100 m plaukimas su jūreiviška apranga. Pirmieji olimpiečiai plaukė šiais laikais sportiniame plaukime nenaudojamais plaukimo būdais ,,overarm“ (t.y. plaukimas šonu, kai viena ranka pernešama oru, kita atlieka judesį brasu po vandeniu, o kojos – ,,žirklėmis’) bei ,,tredžen“ (pakaitomis abi rankos pernešamos virš vandens, kojos ,,žirklėmis“). Kiti buvo įvaldę klasikinio braso techniką. Du aukso medalius laimėjo vengras Alfredas Hajošas: 100 m rungtį jis įveikė per 1 min. 22,2 sek., o 1200 m – per 18 min. 22,2 sek. Daugelis plaukikų nebaigė ilgo nuotolio, be to ir teisėjai nesugebėjo fiksuoti visų dalyvių laikų, nustatydavo tik užimtą vietą.

Vandensvydis
|

Vandensvydis

Kiekvieną komandą sudaro septyni pagrindiniai žaidėjai (vienas jų – vartininkas) ir šeši atsarginiai žaidėjai (vienas jų gali būti antrasis vartininkas). Nė vienas žaidėjas negali kojomis liesti baseino dugno. Draudžiama laikyti kamuolį abiem rankomis ir smūgiuoti kumščiu. Tai gali daryti tik vartininkas. Rungtynes sudaro keturi kėliniai po septynias minutes ir dvi pertraukos tarp kėlinių po dvi minutes. Kai teisėjas sušvilpia, laikrodis sustoja. Įvartis įskaitomas, kai kamuolys praskrieja vartų liniją. Laimi ta komanda, kuri įmuša daugiausiai įvarčių per visus keturis kėlinius.

Beisbolo istorija
|

Beisbolo istorija

Kaip žaidimas beisbolas atsirado prieš daugiau kaip 160 metų. Beisbolo kilmė neaiški. Kai kurie šaltiniai teigia, kad beisbolas yra kilęs iš seno anglų žaidimo “rounders”, kurio įvairios variacijos buvo žaidžiamos Amerikoje anglų kolonizacijos laikotarpiu. Kiti šaltiniai teigia, kad beisbolo panašumas į anglų žaidimą yra atsitiktinis, ir, kad beisbolo šaknys Jungtinėse Amerikos Valstijose, tikriausiai Cooperstown, New York, 1839 metais, kai Abner Doubleday (vėliau JAV armijos generolas) sugalvojo žaidimo schemą. Apie XIX a. pradžią žaidimas, žinomas “Vienos senos katės” pavadinimu (“One Old Cat”), tapo populiarus tarp moksleivių. Šiaurės Atlanto valstijose žaidimą žaisdavo trys berniukai. Kiekvienas gaudydavo ir atmušdavo kamuoliuką paeiliui. Atmušėjas pelnydavo tašką, kai nubėgdavo iki vienos bazės ir grįždavo atgal, neišmuštas iš žaidimo. “Dvi senos katės” (Two Old Cat”), “Trys senos katės” (Three Old Cat”), “Keturios senos katės” (Four Old Cat”) buvo šio žaidimo modifikacijos, kai žaisdavo atitinkamai 4, 6 ar 8 žaidėjai.