Ar sportas ugdo asmenybes?
Manoma, jog sportas egzistuoja taip seniai, kaip seniai egzistuoja žmogus. Dar priešistorėje žmonės rungdavosi tarpusavyje demonstruodami savo fizinę jėgą, taiklumą, sumanumą. Genčių vyrai ieškodavo tvirčiausiojo, buvo adoruojamas gražus, stiprus kūnas. Net ir šiandien panašūs įvykiai vyksta kai kuriose Afrikos gentyse. Prieš 30 tūkst. metų ant uolų rasti piešiniai įrodo šaudymo iš lankų rungčių egzistavimą. Vėliau, antikoje, 776 m. pr. Kr. pirmą kartą aprašytos Olimpinės žaidynės. Tuo metu jojikai rungtyniavo dėl greičiausio ristūno vardo. Jau prieš 5 tūkst. metų senovės Indijoje gimė šiandieninių šachmatų užuomazgos. Tai įrodo žmonių troškimą kovoti dėl stipriausiojo, vikriausiojo ar intelektualiausiojo titulo.
Tam, kad sportininkai įgyvendintų savo siekius, jie privalo sportuoti, treniruotis – didinti savo pranašumą prieš varžovus. Sportavimas ne tik gerina sveikatą, bet ir ugdo valią, ryžtą, ištvermę, intelektą, ypač jei kalbama apie komandinius žaidimus. Dvasinę sportininko stiprybę įrodo „Maratono“ bėgimo istorija: pasakojama, kad graikų karys bėgo ilgą (apie 42 km.) distanciją iš Maratono miesto į Atėnus tam, kad praneštų apie graikų pergalę prieš persus, ir, vos pranešęs šią žinia, mirė dėl išsekimo. Turime ir artimą pavyzdį: V. Urbonas po pirmojo bandymo perplaukti Baltijos jūrą nepasidavė – antru bandymu suplanuotąją distanciją įveikė su kaupu. Tai puikus būdas išreikšti save, pelnyti pagarbos, būti šlovinamam. Teisybė ir ta, kad sportininkus motyvuoja ne tik šlovės troškimas, bet ir materialinė gerovė – senovėje laimėtojai būdavo atleidžiami nuo mokesčių, buvo taikomos kitos lengvatos, o pavyzdžiui šiandien NBA krepšininkas vidutiniškai uždirba 5,6 mln. dolerių per metus. Tačiau tam, kad pasipelnyti iš sporto, visai nebūtina būti sportininku.
Šiandien sportas nebėra tik varžytuvės tarp dviejų asmenų ar komandų, tai tarytum tautų karas, kuomet kariauja ne „mėlynųjų“ ir „raudonųjų“ komandos, o Anglija ir Brazilija, Lietuva ir Vokietija. Laimei, tai ne tikras karas, kuris nusineša daug nekaltų gyvybių, o tik pergalės siekis žaidimu, tačiau reikėtų pripažinti, kad rungtynių stebėjimai kartais baigiasi rasistiniais išpuoliais ar kitais susirėmimais. O ir pats rungtynių stebėjimas jau yra ne tik alaus bokalo laikymas ir sirgimas už „savą“ komandą ar šalį, bet ir nepaprastą estetinį pasigėrėjimą keliantis reginys: žaidimo strategija, žaidėjų entuziazmas, energija, žaidimo priešistorė, žiūrovai, užkulisiai…
Kalbėdami apie sportą, suvokiame tai kaip visumą: pralietas prakaitas, pergalės ir pralaimėjimai, lažybos, aistruoliai, sporto salės ir stadionai, leidiniai sportui, … Per svarbias rungtynes Lietuvoje į barus sugūži minios žmonių; lažydamiesi žmonės nori ne tik pasipelnyti, bet ir savo nuomone nugalėti kitą; tikri aistruoliai yra pasiryžę nukeliauti į kitą pasaulio kraštą vien tam, kad pamatytų rungtynes gyvai. Ko gero visi žinome krepšinio faną Sėklą, kuris stengiasi pamatyti kiekvienas lietuvių rungtynes svetur gyvai. Keliaudami susiduriame su skirtingomis sporto kultūromis. Amerika neįsivaizduojama be regbio, Lietuva – be krepšinio, bene populiariausia pasaulyje – futbolas.
Sportas – neatsiejama mūsų gyvenimo dalis – tai ir sportuojantys ir jais besidomintys, tai ir milžiniški pinigai. Sportas, kaip kultūra, ugdo asmenybę ne tik fiziškai, bet ir intelektualiai – moko pažinti kitas tautas, domėtis kovos ar žaidimo istorija, suvokti, kas už viso to slypi. Sportas ugdo asmenybes, kaip pačios asmenybės prisideda prie sporto kultūros kūrimo ir tobulinimo. Tegul asmenybių mūsų gyvenime būna kuo daugiau, net jei kalba eina ne apie sportą.
