Tamplierių ordino istorija

Istorija

Šiais laikais tamplierių ordiną gaubia daug paslapčių, prietarų bei legendų. O kokie gi jie buvo iš tikrųjų? Kas juos skatino kažką daryti, ar kažko atsisakyti? Apie tai šiandien galime tik spėlioti. Vis dėlto, išlikę šaltiniai leidžia bent iš dalies atskleisti devynių šimtmečių istorijos šydą ir pažvelgti į paslaptinguosius Šventyklos riterius ne vien per padavimų ar prasimanymų prizmę.

Ordino įkūrimas

Prielaidas Tamplierių ir kitų krikščioniškųjų ordinų atsiradimui sudarė kryžiaus žygiai, iš kurių pirmąjį popiežius Urbonas II paskelbė 1096 m. Šio žygio tikslas – išvaduoti rytų krikščionis, bizantiečius, iš musulmonų, turkų seldžiukų, priespaudos, o taip pat ir atsiimti iš maurų šventąjį Jeruzalės miestą. Pirmoji krikščionių piligrimų banga, entuziastinga bet neorganizuota minia, keliavo per Vengriją ir Bizantiją, kad pasitiktų savo lemtį ant Bosforo krantų. Paskui piligrimus sekė kariuomenė iš Flandrijos ir Prancūzijos, vadovaujama Gotfrido Bujoniečio ir jo brolio Bodueno (Boldvino). Pakeliui prie jų prisijungė ir kiti didikai: Roberas iš Normandijos, Roberas iš Flandrijos ir Bohemundas iš Taranto su sūnėnu Tankredu.

Po ilgų derybų su Bizantijos imperatoriumi, kryžiumi nešina kariuomenė perėjo per Konstantinopolį, peržygiavo Mažąją Aziją, užimdami miestą Antiochiją, o 1099 m. liepos mėnesį – ir Jeruzalę. Azijoje įkuriama krikščioniška karalystė Iliustracija – Antichijos šturmas. Viduramžių miniatiūra, 1490 m.

Gotfridas Bujonietis karaliaus karūnos atsisakė ir priėmė kuklų”Dievo karsto gynėjo” titulą (lot. Advocatus Sancti Sepulchri). Po Gotfrido mirties jo brolis Boduenas paveldėjo šį titulą ir tapo Jeruzalės karaliumi. 18 metų, iki pat savo mirties 1118 m., Boduenas garbingai ir drąsiai valdė karalystę. Tais laikais ji užėmė siaurą žemės plotą nuo Antiochijos iki Jaffos, ir platėdama šiaurėje, kur buvo įsikūrusi Edesos grafystę. Tačiau tokie miestai kaip Askalonas ir Gaza, buvo likę Kairo saracėnų rankose, ir tai trukdė atvykėliams iš Europos pasiekti Šventąją žemę. Pavyzdžiui, 1101 m. įvykęs Kryžiaus žygis patyrė nesėkmę ,ir karalystė neteko maždaug 100 tūkstančių žmonių, kurie pakeliui į Jeruzalę buvo nužudyti ar paimti į nelaisvę prie Anatolijos.

Nepaisant to, krikščioniškoji valstybė Šventojoje žemėje vystėsi ir stiprėjo. Žmonės tikėjo naujomis galimybėmis naujojoje karalystėje. Vieni keliavo išpirkti savo nuodėmių prie Kristaus kapo, kiti troško praturtėti. Dar daugiau – už dalyvavimą kryžiaus žygyje popiežius žadėjo atleisti visas nuodėmes. Taigi europiečiai plūste plūdo į Šventąją žemę.

Tačiau kelias nuo uosto, į kurį atvykdavo piligrimai, iki Jeruzalės buvo tolimas ir pavojingas. Keliautojai dažnai nešdavosi su savimi visą savo turtą, kad pradėtų naują gyvenimą, o tai labai viliojo pakelės plėšikus, tarp kurių buvo ir krikščionių, ir saracėnų. Apie 1118 m. ginti keliautojus nuo plėšikų apsiima vienas Šampanės (dab. Prancūzija) riterių Hugo Pajensietis ir jo nedidelis, dešimties riterių būrys. Tai ir laikoma Tamplierių (arba Vargingųjų Kristaus ir Salaimono šventyklos karių, lot. Pauperes commilitones Christi Templique Solomonici) ordino pradžia. 1126 m. prie šio būrio prisijungia Šampanės grafas, taip pat vardu Hugo, kuris liko Šventojoje žemėje iki pat savo mirties 1130 m. Per Šampanės grafą su Vargingųjų riterių vadovu susipažįsta ir karštai susidraugauja šv. Bernaras iš Klervo, itin įtakingas krikščioniškajame pasaulyje dvasininkas.

1127 m. Hugo Pajensietis ir keli jo bendražygiai grįžta į Europą, kur juos priima su didele pagarba. Jau kitais metais Popiežius, skatinamas šv. Bernaro, surengia susirinkimą Trua vietovėje. Šio susirinkimo metu oficialiai pripažįstamas bei patvirtinamas Tamplierių ordinas. Hugo Pajensietis paskiriamas Didžiuoju ordino magistru, o šv. Bernaras entuziastingai padeda parengti Ordino įstatus, kurie buvo griežti ir paprasti. Tamplieriai, kaip ir pridera vienuoliams, privalėjo būti vargingi, nuolankūs ir laikytis skaistybės įžado. Jie turėjo trumpai kirpti plaukus, bet auginti barzdą. Ji tapo skiriamuoju Šventyklos riterių bruožu, mat pagal tų laikų madą, visi kiti vyrai skusdavosi. Įstatuose išsamiai aprašyta ir karių buitis, drabužiai bei mityba, taigi iki šių dienų išlikę dokumentai leidžia pakankamai tiksliai rekonstruoti Ordino kasdienybę. Visi ordino riteriai privalėjo nešioti baltus drabužius, abitą ar apsiaustą, ir vėliau baltas apsiaustas su raudonu kryžiumi tampa neatsiejama tamplierių įvaizdžio dalis. Tai turi simbolinę reikšmę: užsivilkdamas baltus drabužius, Dievo tarnas palieka tamsųjį, nuodėmingą gyvenimą, ir pradeda naują, kupiną šviesos ir skaistumo, Kūrėjui paskirtą egzistenciją.