Masonų pasaulėžiūra
Jau pirmuosiuose masonų susirinkimuose buvo aptariamos metafizinės problemos, tačiau nepaisant Anglijos Bažnyčios ar kitų tuo metu vyraujančių religinių bendruomenių teologinių perspektyvų buvo atsigręžta į Vakarų ezoterinius mokymus, kuriuos anksčiau platino Rožės kryžininkų (Rosicrucians) ordinai. Praėjus keliems dešimtmečiams po įsikūrimo jau 1738 bei 1751 metais pasirodė pirmieji Popiežiaus laiškai smerkiantys masonus. Kas sukėlė tokią Katalikų Bažnyčios vadovybės reakciją, jeigu oficialiai teigiama, jog masonai tai pasaulietinė brolija, o ne dar viena religija?
Tikroji masoniškoji pasaulėžiūra naujam nariui yra perduodama etapais. Amerikos ir Didžiosios Britanijos ložėse yra naudojama 33 lygių senovinių ritualų sistema, kurios metu yra pristatoma kosmoso kaip kelių lygių, kuriuos turi pereiti siela, keliaudama į Dieviškąją tikrovę, samprata. Masonai savo religingumą supranta kaip universalų, tinkantį visoms religijoms, kuris remiasi gyvenimo bendryste, tikėjimu prigimtiniu įstatymu, esančiu kiekviename žmoguje. Tai lyg bendras visoms religijoms tikėjimas, kurį šios savo ruožtu vėliau „apaugino” įvairiomis teologinėmis dogmomis, užmiršdamos esmę. Tikrasis masonas yra tas, kuris dirba kaip šventovėje, tiek visuomeniniame gyvenime, tiek savo sąžinės slapčiausiuose kampeliuose siekdamas atkurti savo vienovę su absoliutu, įveikia kančias ir mirtį. Tikrasis masono darbas yra darbas su savimi, su savo sąžine, įstojus į šventovę jį supa tyla, anksčiau čia patekusių, kuri padeda įsiklausyti į savo sąžinę ir tęsti vidines savo paieškas.
Jau minėta kosmoso samprata yra esminė masono pasaulėžiūroje, šių metafizinių apmąstymų esmė yra visur esantis, amžinas, nekintantis principas, esantis už kalbos galimybių konceptualizuoti (kai kur vadinamas Dievu). Šis principas įgauna išraišką prigimtiniame įstatyme. Taip pat egzistuoja kosmosas, kaip erdvė ir judesys kaip pagrindinės žmogaus suvokimo sąvokos. Kosmoso pagrindas yra Dvasia/sąmonė, kuri pasireiškia kaip energija ir materija. Kosmosas yra suprantamas kaip amžinas keitimasis ir besitęsiantis kūrimas, kai energijos ir pirminės materijos sąveikoje gimsta pagrindiniai septyni egzistencijos lygiai – fizinis, gyvybinis, karminis, astralinis, manos, budi ir atmos. Šie egzistencijos lygiai yra aptinkami ir kiekviename individe.
Masonų ideologijoje ir filosofijoje nėra vietos Dievui. Savo santykius ir ryšius masonai nustato tarp žmonių, t. y. horizontaliu lygiu, bet išbraukia ir nepripažįsta vertikalaus santykio tarp žmogaus ir Dievo . Masonai daro daug puikių praktinių darbų, užsiima labdara, steigia fondus, padeda vargšams, plėtoja kultūrą, remia universitetus. Bet visa tai daro horizontaliuoju lygmeniu. O žmogus vis dėlto yra dvasinis padaras, nepriklausomai nuo išpažįstamos religijos turi aukštesnių dvasinių poreikių. Ir visai nepriklauso, ar jį sukūrė Dievas, ar, kaip marksistai sako, jis pats sukuria dievą.
Masonai iki šiol naudoja viduramžiškus mūrininkų įrankius kaip simbolius ir ritualų metu. Pavyzdžiui, gulsčiukas simbolizuoja, kad visi brolijos nariai yra lygūs. Aukščiau minėtuose iniciacijos ritualo lygiuose taip pat yra naudojami įvairūs simboliai. Pavyzdžiui, trys iniciacijos lygiai simbolizuoja trijų lygių šventovę. Įvedant naują narį į šventovę jis atsiduria pirmajame jos aukšte, t.y. ložėje, kuri simbolizuoja karaliaus Saliamono šventovę. Šis lygis simbolizuoja inicijuojamojo psichologinį kontaktą su materialiuoju pasauliu. Jam yra papasakojama apie egzistuojantį kitą lygį, kuris simbolizuoja jo sąmonę ir kuriame jis tobulės psichologiškai suprasdamas savo sąmonę. Antrojo lygio ceremonija dažniausiai vyksta šventovės viduryje esančioje koplyčioje, kuri simbolizuoja sielą. Trečiojo lygio ceremonija vyksta prie įėjimo į Šventų Švenčiausiojo, turinčio ryšį su Dvasia, patalpą.
