Kas laimi, kas pralaimi?

Kas laimi

„Tai ne Prezidentūros skandalas, tai valstybinis skandalas. Teisiųjų šiame skandale nėra. Arba mes jį įvertinsime ir iš to pasimokysime, arba ES būsime tik pilka molio masė” – ELTA paklaustas atsakė žymus Lietuvos politikas, centristų steigėjas, buvęs įtakingas bene trijų Lietuvos seimų narys, visada savarankiškai mąstantis Romualdas Ozolas. Už šį skandalą atsakingas elitas, toliau samprotauja jau į pensiją pasitraukęs valstybininkas. O elitas, pagal jį, tai politinis ir finansinis valdantysis sluoksnis, kuriame politikai papirkinėjami ir tarnauja, o kapitalistai, be moralinių stabdžių perka viską: žmones, medžiagas, dvasią vieninteliam tikslui – gausinti savo kapitalui.

Ir taip turbūt yra. Lietuvos laisvėjimo bangos viršūnėje plaukęs ir vienas iš nedaugelio ja asmeniškai nepasinaudojęs, dėl to ir neturtingas likęs, Romualdas Ozolas šios tikrovės negali nežinoti. Tad ir pridėtinis klausimas jam, ar tokia pilka molio masė Lietuva nėra dabar – ir dar ne gryno, bet prišiukšlinto molio, kuris nė savo paskirčiai nebeatitinka? „Paksas kaltas, tačiau ar teisus Sakalas?” – tokia antrašte į ši klausimą iš dalies atsako ir „Atgimimo” straipsnio autorius Sigitas Babilius lapkričio aštuonioliktą, patvirtindamas jau net per daug ryškų Sakalo vadovaujamos Seimo komisijos šališkumą. Jau visiems žinomos VSD direktoriaus Mečio Laurinkaus pažymos įtaigavimu sudaryta ši laikinoji Seimo komisija, turėjusi ištirti pavojus valstybės saugumui, pavojais domėjosi mažai. Jos poros savaičių veikla liudija, kad jau pirmą savo darbo dieną nutarusi pavojingiausiu valstybės saugumui žmogumi laikyti Lietuvos prezidentą Rolandą Pakasą ir jį už tai iš anksto nuteisusi, labiau ieškojo tos medžiagos, apklauson kvietėsi daugiau tuos liudininkus, kurie jos ši išankstinį nusiteikimą patvirtintų. Pradžioje buvusi lyg ir pagrindinė šio vyksmo dalyvė Renata Smailytė, neva ryšininkė tarp Prezidentūros aplinkos ir įtartinų, valstybės saugumui pavojingų asmenų komisijai staiga pasidarė nebereikalinga. Ar tik ne dėl to, kad ji prasižiojo ir apie savo sąlytį su Seimo pirmininko Paulausko žmona, teigdama kartu ėjusi ir į valstybės saugumui neva pavojingam Rusijos verslininkui Anzorio Aksentjevo – Kikalishvili Vilniuje priklausomą butą? Nebe taip dėmesingas valstybei pavojų tyrėjams tapo ir pagrindinis taikinys Prezidentūroje, buvęs Pakso patarėjas Remigijus Ačas, kuris pats turėjo įsisiūlyti komisijai būti apklausiamas. Jos pirmininkas Aloyzas Sakalas, patenkintas turimais duomenimis, jais jau ir su visuomene dalijasi. Primindamas apie tyrimo laikotarpiu komisijai privalomas laikyti paslaptis, puse lūpų apie jas pats prasižiodavo, ir visada Pakso nenaudai. Ar čia nėra prasižengimas su įstatymu, ar bent su etika? Kas gali patikėti Komisijos nario Andriaus Kubiliaus bešališkumu, kai jis viešai Paksą apkaltino, nuteisė ir nubaudė reikalavimu atsistatydinti? Todėl ir Sigitas Babilius, o su juo kartu ir tyrimų eigą stebėję kiti žmonės neabejojo, kad, savo darbą jau kaip ir baigusi, komisija paskelbs Paksui nenaudingas išvadas. Ir ne tik ji viena. Net nelaukdami komisijos išvadų, viešu pareiškimu Pakso atsistatydinimo pareikalavo intelektualais pasiskelbusių 400 žmonių. Šalia jų – konservatoriai, Tremtinių – politinių kalinių sąjunga, žinomesni pavieniai politikai.

Politologas Lauras Bielinis teigia, kad Paksas turi atsistatydinti, nors būtų ir nekaltas. Ar čia jau neperžengta pati pagrindinė demokratijos esmės riba? Bausti, nors ir nekaltą? Bet jis atsakingas už savo patarėjų kaltes, nors apie jas ir nebūtų žinojęs, pastebi Sakalas. Į kokį molį toji filosofija mus mina? Įsisiūbavęs kažkoks įnirtingas, tarčiau – „Paksą lauk iš Prezidentūros” sąjūdis, jau lupa ne tik jį, bet ir jo kaltumu suabejojusius ar bent žodeliu jį užstoti bandančius.
 
Rykščių ir aš spėjau gauti, ir gana stiprokų. Todėl šia proga noriu dar kartą pakartoti jau skelbtą savo požiūrį: Rolando Pakso aš ne baltinu, tačiau ir ne juodinu. Jį palaikau, bent iki šiol. Palaikau už aiškų posūkį į tautą, puoselėjimą ne kosmopolitinės, bet tautinės valstybės kryptį. Tik už tokią nepriklausomą Lietuvą kovojau ginklu tėvynėje, visą gyvenimą dirbau išeivijoje. Beje, pabrėžiu, ne kokią nors nacinę ar fašistinę, bet lietuvišką tautinę ir tik demokratinę, kurią sukūrė 1918 metais Vasario 16-tosios aktą pasirašiusieji lietuvių tautos patriotai ir tuo pačiu principu vadovaudamiesi ją atkūrė 1990 metais Kovo 11-tosios aktą paskelbusieji tokio paties nusiteikimo žmonės.

Straipsniai 1 reklama

Pritariu Pakso skelbiamoms valstybės atramoms – tauta, šeima, Bažnyčia, – požiūriui į jaunimo auklėjimą. Remiu jo tęsiamą, pirmtakų vykdytą, užsienio politiką ir pradėtą kovą su sukčiavimu. Nepritariu jo susiterliojimu su Jurijum Borisovu ar su kuriais nors kitais panašiais žmonėmis, ir jeigu bus įrodytas koks nors Pakso prasižengimas su Konstitucija arba įstatymais, arba rimtai pažeista Prezidentūros etika, ir aš pritarsiu reikalavimui atsistatydinti. Bet kaltė turi būti aiškiai įrodyta ir sankcija už ją įstatymais pagrįsta. O kol kas iš viso to vyksmo dar nieko panašaus nematau. Man tai labai panašu į iš anksto planuotą, kruopščiai ruoštą susidorojimą, paremtą mažai reikšmingomis smulkmenomis, iš kurių, lyg degtukų, labai akivaizdžiai priskaldomi dideli vežimai malkų. Čia varlė jau net iki dviejų jaučių pučiama.

Nors dar ir ne visiškai tikra, tačiau jau ryškėja pirmieji Lietuvos prezidento Rolando Pakso apkaltos Seime bruožai. Jeigu tai pagrįsta – gerai, taip reikia. Bet labai blogai, jeigu tai atsitiks dėl komisijos šališkumo, kuriuo, kaip jau minėjau, mažai kas abejoja. Ir dar blogiau bus, jeigu dėl to prezidentas bus nušalintas. Koks Lietuvos atgarsis tokiu atveju nuskambės po pasaulį? Ar visi į ši žaidimą įsivėlę žmonės, valdžios pareigūnai, seimūnai, intelektualai, spauda savo vaidmenį jame atlieka atsakingai? Ar visi žino, ką jie daro? Rolandas Paksas sakosi esąs ramus. Bet jo paskiausio pokalbio su savo bičiuliu – rėmėju Algirdu Drakšu įrašo išklausius, taip neatrodo. Išsireiškimų pusiausvyroje Paksas jau gerokai svyruoja. Bet tai galima ir suprasti. Tokia audra, o jeigu dar tik vandens šaukšte. Bet taip pat klausimas, ar ramūs jos kėlėjai? Pritariu Ozolui – tai ne tik Prezidentūros, bet visos Lietuvos skandalas ir tikrai kol kas teisiųjų nematyti. O gal, kaip Ozolas sako, jų iš viso nėra. Tad ar ne per greitai komisija ir visi kiti, – intelektualai, partijos, Pakso opozicija – surado pasmerktuosius? Juos netgi nuteisė ir nubaudė. Jau ir padariniai ryškėja. Pakso pastangomis pradėtos sukčiautojų paieškos slopo, nejuda nė „Mažeikių naftos” pardavimo tyrinėjimas. Stebuklingai į viršūnes šaunasi ir vos tik gimusi Viktoro Uspaskicho partija. O kas žino, ko šis milijonierius oligarchas siekia ir kas jo užnugary yra? Taip pat iš naujo skardenasi triukšmadaris Šustauskas. „Ryškėja komisijos tyrimų išvados: Lietuvą per savo statytinius valdo Maskva”, – rėžia konservatorė seimūnė Rasa Juknevičienė. „Nuomonė niekuo nepagrįsta, mes tokių faktų nematome” – atkerta kiti politikai. Ar čia jau neprasideda pjautynės, kurios gali nežinia kur nuvesti. Tad kodėl tą žaidimą reikia taip skubinti? Kodėl tad nepalūkėti, apsiraminti, apsigalvoti. Nes iki šiol tikrai dar nė viena įstaiga, nė viena partija, nė vienas politikas nieko nelaimėjo ir vargu ar ką nors laimės ateity, bet Lietuva jau daug pralaimėjo.

Views All Time
Views All Time
2033
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

12 − = 6