Prisipažįstu, neiškenčiau. Iš pradžių nemačiau jokios prasmės veltis į kokias nors diskusijas šituo klausimu, juk čia taip viskas aišku. Pasirodo, ne. Net labai skaitomi LT blogai leidžia sau reikšti no-pride stiliaus idėjas, didžiuliuose forumuose visi pritaria, kad reikia gegužės 25 dieną atvykti į Vilnių ir sumušti tuos vaivorykščių vėliavnešius. Kas darosi “geriausio” LT žinių portalo komentarų skiltyse turbūt nė neverta sakyti. Lietuvių požiūris į homoseksualus. Pirma, jie organizuoja paradus, kuriuose žygiuoja centrinėmis gatvėmis nuogi, jei du gėjai išeina į miestą, tai juos būtinai kas nors arba pamato ant suoliuko besimylinčius, arba už kampo besilaižančius. Antra, jie bando visus užverbuoti tapti gėjais, jie reikalauja leidimo tuoktis, įsivaikinti (vaikus aišku atimtų iš normalių žmonių). Ir šiaip, jie išgamos, nenormalūs, debilai ir dar kas tik nori. Tiesa, paskaičius no-pride ar dar vieną tokio tipo puslapį, atrodo, kad nifiga: visi yra tik prieš tai, kad gėjų kultūra yra propaguojama. Šiaip, jie kaip ir netrukdo, kol tiesiog gyvena, vaikšto į klubus ir panašiai. Ant šito kabliuko turbūt pakibo ir Karolis ir dalis kitų. Bet tai pažiūrėkit, kas ateis į tokius susirinkimus: 18-20 metų vidurkis, ir visiška neapykanta gėjams, kaip ir neapykanta šiaip visokiems kitokiems. Nesibaigs smurtu? Labai abejoju. Kitaip ir troleibusai būtų Kaune išvažiavę. Pagaliau, seniai pasaulyje yra nuomonė, kad homoseksualumas – ne liga, o pusė LT gyventojų dar vis akmens amžiui.

Paklausus kaip respondentai reaguotų sužinoję, kad jų vaikas yra homoseksualus, 44% nurodė, kad stengtųsi visokeriopai palaikyti savo vaiką, 36% mėgintų jį /ją pakeisti, 34% – kreiptųsi psichologinės pagalbos. Respondentai galėjo pasirinkti kelis atsakymų variantus. Vyrai dažniau nei moterys būtų linkę slėpti šį faktą nuo giminių ir pažįstamų (20% -vyrų ir 15% -moterų), kur kas dažniau mėgintų savo vaiką pakeisti (50%-vyrų ir 32% moterų), rečiau nei moterys kreiptųsi psichologinės pagalbos sau (32%- vyrų ir 40%-moterų), stengtųsi visokeriopai palaikyti savo vaiką (39%-vyrų, 55%-moterų) ar siektų artimiau susipažinti su vaiko artimais draugais (20%-vyrų, 25%-moterų). Vyresni respondentai (70 metų ir vyresni) tik kur kas dažniau nei jaunesni apklaustieji stengtųsi nuslėpti šį faktą nuo giminių ir artimųjų. Kitų kategorijų atžvilgiu vyresnių ir jaunesnių respondentų nuomonių skirtumai statistiškai nereikšmingi (pvz. 40% jaunuolių nuo 18-29 metų ir 41% respondentų nuo 70 metų ir vyresnių mėgintų pakeisti savo vaiką, labai panašus procentas abiejų amžiaus grupių atstovų – 27 % ir 26% – kreiptųsi psichologinės pagalbos sau). 2% išsižadėtų savo vaiko.

Homoseksualizmo, gėjų tema niekad nesidomėjau. Tokios problemos man nebuvo aktualios, mat su vyriškos meilės geidžiančiais vyrais niekad nebuvau susidūręs piktuoju. „Akis į akį“ susitikdavau tik su neagresyviais, itin išsilavinusiais, tolerantiškais netradicinės orientacijos vyrais, kurie man apie savo polinkius niekad neužsimindavo. Jie puikiai žinojo, kad aš ne jų „klano“, todėl nesusilaukdavau jokių užuominų, nerodė jie man neapykantos, pagiežos, nepagarbos dėl to, kad nepritariu jų „polinkiams“. Kadaise su vienu žymiu homoseksualios orientacijos kino kritiku teko keletą dienų gyventi tame pačiame viešbučio numeryje, kai pačioje Atgimimo pradžioje su visa „Literatūros ir meno“ redakcija buvome išvykę į kelionę po Lenkiją. Kelios naktys, praleistos viešbutyje su homoseksualu, paliko neišdildomą įspūdį – kalbėjomės apie kiną, teatrą, rašytojus, kūrybą. Ir visa tai su abipuse tolerancija bei pagarba. Štai kodėl man sąvoka „homoseksualizmas“ tarsi ir neegzistavo: jie netrukdo gyventi man, aš netrukdau gyventi jiems. Šiais metais atsitiktinai į rankas pakliuvo kažkokio Maiklo Svifto 1987 metais pasirašytas manifestas keistu pavadinimu – „Revoliucingieji gėjai“. Perskaičiau tą gėjams priskiriamą manifestą ir pašiurpau. Jeigu tikrieji homoseksualų, gėjų tikslai surašyti būtent šiame manifeste, jeigu tas rašinys – nesuklastotas, jeigu dauguma netradicinės orientacijos vyrų pritaria manifeste išguldytoms mintims – tada man belieka pasakyti, jog aš – mirtinas jų priešas.