Eks-gėjai, arba Gydant homoseksualumą

„Myli! Na ir kas?! Ar tai automatiškai žmogų padaro „raupsuotoju”? Parodykite pirštu tą, kuris pasakė, jog tai blogai? Ir kodėl blogai? Norėčiau išgirsti argumentuotą atsakymą, kad susimąstyčiau. Bet neišgirstu. Girdėjau daug: „dievas”, „bažnyčia”, „konstitucija”. Bandyta netgi apeliuoti vaikais, tarsi būtume pedofilai, besistengiantys „išvesti visus iš kelio”. Tegul man Dievas ateina ir pasako: „Tu taip nedaryk”. Bet juk gyvenu! Nei šeima, nei draugai nepasakė, jog esu iškrypusi ar nenormali – valgau taip pat, miegu irgi gerai, kalbu, mokausi, linksminuosi. Gyvenu! Tai kokia toji problema?”
– Homoseksuali mergina, 23 m.

„Versti homoseksualą heteroseksualu yra taip pat neperspektyvu, kaip ir priešingas dalykas”.
– S.Freud

1973 m. Amerikos psichitarų asociacija (APA) išbraukė homoseksualumą iš psichinių sutrikimų ir ligų sąrašo ir paskelbė, kad nėra jokios klinikinės būtinybės ar mokslinio pagrindo gydymui, kurio tikslas būtų žmogaus seksualinės orientacijos pakeitimas. Tačiau pagrįsdami savo nuomonę religinėmis dogmomis, tradicinėmis vertybėmis, stereotipais arba tiesiog nežinomybės baime, žmonės tiki, jog homoseksualumas yra pagydomas. Suvokus, kad tokių žmonių yra dauguma, dar šeštajame XX a. dešimtmetyje ėmė kurtis organizacijos, skelbiančios, jog dvasios defektas pavadinimu „homoseksualumas” gali būti pakeistas į savaiminę vertybę – heteroseksualumą. 1980 m. profesinėje literatūroje pasirodė terminas „eks-gėjus” (ex-gay).

Religinės krypties organizacijos

Šios krypties organizacijų veiklos metodai primena paramos grupes, kurios padeda žmonėms atsikratyti žalingų įpročių. Asmenys, kenčiantys dėl savo seksualinės orientacijos, susirinkimuose privalo išklausyti samprotavimus apie homoseksualizmo blogybes ir nuolatos kartojamų pasakojimų apie žmones, kurie „įveikė” homoseksualią orientaciją. Ir jeigu žmogui vis dėlto nepavyksta „pakeisti” orientacijos, tai aiškinama per menku „sergančiojo” pasiryžimu, silpnu tikėjimu ir netgi velnio apsėdimu.

Tokiose organizacijose stereotipai cituojami kaip faktai. Exodus International vadovas Timas LaHaye teigia, kad „moralinė ištikimybė tarp homoseksualų beveik nežinoma”. Jie pasižymi nepasotinamu lytiniu potraukiu, yra savanaudiški savimylos. Kaip atsvara pateikiamas „romus gyvenimas Kristuje”, kuris yra įmanomas tik pakeitus savo orientaciją. Žmonės yra skatinami atsiduoti Dievo valiai.

Taip pat homoseksualūs asmenys yra skatinami gyventi taip, kaip gyvena heteroseksualai: žaidimas su kamuoliu vyrams padeda ugdyti vyriškumą, lesbietes moko, kaip reikia taisyklingai elgtis su kosmetika. Manoma, jog toks heteroseksualaus elgesio mėgdžiojimas būsimuosius „eks-gėjus” verčia jaustis labiau heteroseksualiais.

Religinės organizacijos peržengia tam tikras ribas, žadėdamos pakeisti žmogaus seksualinę orientaciją, nors neįrodyta, kad tai apskritai įmanoma.

Medicininės krypties organizacijos

Šių organizacijų veikimo metodai remiasi atkuriamąja terapija (AT) (reparative therapy), t.y. psichologiniais homoseksualizmo perorientavimo metodais, kuriuos propaguoja profesionalūs medikai ir psichologai. Šie metodai nedaug kuo skiriasi nuo eks-gėjų judėjimo (religinių organizacijų) propaguojamų metodų.

Pastarojo šimtmečio psichoanalitikas Edmundas Bergleris manė, kad visuomenėje vyraujantis nenoras kalbėti šia tema dešimtis tūkstančių homoseksualų verčia gyventi nežinant, kad jų „liga” yra „išgydoma neurozės rūšis” ir kad „dėl pasibaisėtino tikslios informacijos stygiaus jauni homoseksualai klysta manydami, jog seksualinis sutrikimas yra jų likimas”, todėl ir nesikreipia į medikus pagalbos.

Vienas iš garsiausių AT judėjimų yra 1992 m. įkurta Nacionalinė homoseksualizmo tyrimų ir terapijos asociacija (NHTTA) (National Association for Research and Therapy of Homosexuality). Jų tikslas – teigiant, jog „homoseksualizmas yra išgydomas vystymosi sutrikimas”, „užkirsti kelią pastaruoju metu nerimą keliantiems reiškiniams psichiatrijoje ir psichologijoje”, t.y. tolydžio plintančiam visuotiniam nepritarimui steigėjų prielaidai, jog homoseksualizmas yra psichinė liga.

NHTTA teigiama, jog homoseksualūs vyrai „turi vyriškos lyties tapatybės deficito sindromą. Homoerotinį potraukį sukelia kaip tik šis vidinis nevisavertiško vyriškumo jausmas”. Kauzalinė AT taisyklė yra tokia: seksualinę orientaciją lemia lytis. Erotinius jausmus sukelia tai, su kuo individas nesusitapatina. Todėl gydymo tikslas yra išugdyti vyrišką paciento lyties tapatybę. Kita NHTTA skelbiama vyrų homoseksualumo priežastis – noras „išvengti jiems nerimą keliančių intymių santykių su moterimis ir kitokių suaugusiųjų gyvenimo išbandymų”. Kitaip tariant, teigiama, kad lengviau būti homoseksualu nei heteroseksualu.

Klientai

Į tokias organizacijas pagalbos dažniausiai kreipiasi individai, kurių požiūris į homoseksualumą ir į save yra labai negatyvus, kurie dėl savo homoerotinių jausmų išgyvena vidinį konfliktą ir jaučia poreikį priklausyti religinei bendruomenei. Pastariesiems atsivėrimo (coming-out) procesas yra itin skausmingas dėl religinių įsitikinimų, visuomenės požiūrio. Negalėdami taip greitai pakeisti šių aplinkybių, homoseksualai nusprendžia pakeisti savo seksualinę orientaciją, pa(si)tikėdami eks-gėjų pažadais apie „grįžimą prie tiesos” ir „teisingą gyvenimo būdą”. Suvokę, kad seksualinė orientacija nepasirenkama, psichologinės žmonių problemos ima stiprėti ir neretai baigiasi savižudybe ar psichikos stabilumo praradimu.

Kažkodėl homoseksualų gydymu užsiimantys veikėjai sunkiai priima faktą, jog daugybė homoseksualių porų pasižymi pilnaverčiu gyvenimo būdu ir laiminga partneryste.

Verta pabrėžti, jog lesbietės į atkuriamosios terapijos specialistus kreipiasi kur kas rečiau. Vyrams perorientavimo terapija svarbesnė todėl, kad dėl įvairių priežasčių vyrų homoseksualizmo stigmatizacija buvo ryškesnė negu moterų.

Finansiniai ir politiniai motyvai

Vienas svarbiausių tokių organizacijų veikimo motyvų yra finansinis. Pareiškimai, jog homoseksualumą galima išgydyti, leidžia gerai pasipelnyti iš paskaitų visuomenei bei profesionalams, mokslo ir populiariosios literatūros, o svarbiausia – iš gydymo. Kaip jau minėta, homoseksualūs asmenys už savo orientacijos pakeitimą turi sumokėti tam tikrą sumą. Atsižvelgiant į tai, kad gydymas gali trukti metus ir ilgiau, suma susidaro pakankamai didelė. Tad tokioms organizacijoms yra palanku skleisti neigiamus mitus apie homoseksualumą, kadangi būtent dėl neigiamos visuomenės nuostatos žmonės dažniausiai kreipiasi į eks-gėjų organizacijas.

Iš čia išplaukia dar vienas motyvas – politinis. Kai kurios konservatyvios katalikų politinės ir socialinės lobistų grupės (Focus on the Family ar American Family Association) remia eks-gėjų organizacijas, taip palaikydamos savo populiarumą ir įtakingumą visuomenėje.

Skelbdamos homoseksualų „perorientavimo” metodus, šios organizacijos prieš homoseksualizmą pasisakančioms politinėms grupuotėms sukuria unikalią homoseksualų priespaudos taktiką. Kitų visuomenės mažumų jos nekviečia „atsiversti” į daugumos statusą. Absurdiška būtų net pati judėjimo idėja, propaguojanti pagalbą „įsilieti” etninėms mažumoms į visuomenę, pakeičiant pavadinimą ir pasitelkiant kosmetines operacijas.

Ar „pseudomokslas” iš tiesų pagydo?

Įvairūs tyrimai rodo, jog homoseksualūs jausmai tokiose organizacijose yra prislopinami, tačiau žmogus nėra „išgydomas”. Jis tik pakeičia savo seksualinę elgseną, bet ne orientaciją (o tai yra du skirtingi dalykai!). Išaiškinta daugelis atvejų, kai eks-gėjai gyvena dvigubus gyvenimus, visuomenei rodydami savo heteroseksualaus gyvenimo apraiškas, o asmeninei sričiai palikdami homoseksualią prigimtį.

Vienas garsiausių eks-gėjų lyderių Johnas Paulkas savo „atsivertimą” yra apibūdinęs taip: „Aš priėmiau Kristų į savo gyvenimą ir suvokiau, kad galiu išsivaduoti iš homoseksualumo. Aš supratau, kad homoseksualumas nėra neišvengiamas. Tikėjimo Kristumi dėka per ketverių metų laikotarpį mano homoseksualumas beveik išnyko.” Po kurio laiko J.Paulkas buvo pastebėtas viename Vašingtono gėjų bare. Po ilgų išsisukinėjimų ir neigimų jis prisipažino ten apsilankęs savo noru, tačiau „kadangi Dievas jį mylįs, jis jam neleidęs užsibūti ten per ilgai”, todėl J.Paulkas buvo skandalingai pastebėtas aplinkinių. Šiuo metu šis vyras gyvena su šeima, turi žmoną. Akivaizdu, jog seksualinę elgseną, bent jau viešąją jos pusę, jam pavyko pakeisti.

Atkuriamosios terapijos grupės skelbia, jog daugiau nei 50 proc. jų pacientų pavyksta tapti heteroseksualais, tačiau eks-gėjų stebėjimu užsiimančios organizacijos (pavyzdžiui, ExGayWatch) nuolat išaiškina atvejus, kai prisiekę eks-gėjai grįžta prie savo „senų įpročių”.

Didžioji dalis medicinos organizacijų seksualinės orientacijos pakeitimo terapiją vadina pseudomokslu dėl to, kad šių organizacijų veiklos rezultatai nėra skelbiami moksliniuose žurnaluose (peer-reviewed journals), kuriuose galėtų būti įvertinami, kritikuojami tos pačios srities (šiuo atveju homoseksualumą tiriančių) mokslininkų. Vietoj to abejotini rezultatai iš karto talpinami visuomenės informavimo priemonėse arba internete. „Išgijimo” įrodymai renkami tik trumpą laiką po „gydymo”, nėra jokių ilgalaikių tyrimų, patvirtinančių terapijos efektyvumą ilguoju laikotarpiu, o „gydymo” rezultatai demonstruoja ne seksualinės orientacijos, bet seksualinio elgesio pakitimą ir kt.

Tokio „gydymo” pasekmės yra labai pavojingos. Gėjai yra vis dar kaltinami dėl valios, tikėjimo stokos ir nesugebėjimo eliminuoti homoerotinę savo orientaciją, maža to – dėl įgimto netoleruotino blogio ir nuodėmingumo. Neretai pamaldūs homoseksualai iš tos nevilties ir kaltės nusižudo.

1977 m., ketverius metus išbuvęs religinės eks-gėjų organizacijos Love in Action nariu, 46 metų vyriškis rašė: „Kad ir kiek meldžiausi ir stengiausi išvengti pagundos, man niekaip nesisekė. Daugiau nebegaliu visą laiką prašyti Dievo atleidimo ir žadėti to, ko padaryti neįstengiu”. Vėliau šis žmogus, tapęs psichiatrinės ligoninės pacientu, nusižudė, išgėręs didelę dozę trankviliantų ir tablečių nuo nemigos. Galbūt visa, ko reikėjo tam vyrui, tai profesionalaus psichologo pagalbos, kuris jam būtų paaiškinės, jog homoseksualumas – anokia nuodėmė.