Asasinai

Asasinai, musulmonų izmailitų sekta, gyvavusi XI-XIII a. Manyta, jog jie rūkydavę hašišą (nuo to kilęs jų pavadinimas, hassasin – “hašišo rūkytojai”), o paskui, fanatiško transo apimti, žudydavę priešus.

Fanatikai-musulmonai, kurių pavadinimas – asasinai – kyla iš arabiško žodžio “hassasin”, reiškiančio vartojantis hašišą, pirmąkart pasirodė XI amžiuje, kaip slaptas religinis ordinas. Sektos nariai, asasinai, kildinantys save iš izmailų religijos, tikėjo, kad pasaulio sukūrimo grandinėje buvo septynios grandys ir, kad dieviškoji išmintis žmogui atsivėrinės visose grandžių susijungimo vietose, atsižvelgiant į žmogaus priartėjimą prie dievo. Siekiantys apšvitimo turėjo pereiti specialią įšventinimo ceremoniją prieš tai, kai reikės pereiti ant naujo pažinimo laiptelio. Ant aukščiausiojo laiptelio atsiverdavo paskutinė asasinų paslaptis – dangiškoji karalystė ir pragaras, kurių esmė viena ir ta pati: visi veiksmai beprasmiai, ir nėra nei gėrio, nei blogio, o tik paklusnumo dvasiniam valdovui dorybė.

Įkūrėjas ir Didysis Senis (Senolis, dar vadinamas Kalnų Seniu) buvo Chasan ibn Sabbach, kuris palaipsniui darėsi vis galingesnis arabų pasaulyje ir skelbė save nepriklausomu princu. Asasinai paprastai išieškodavo religinius ar politinius vadus ir laikydavo juos nusižeminime ir baimėje.

Chasan ibn Sabbach mirė 1124 metais, o su jo mirtimi pradėjo silpti ir asasinų galybė. Sekta suskilo, ir maždaug 1166 metais persų asasinai grįžo prie labiau ortodoksinio tikėjimo; jų pėdsakai galutinai buvo sunaikinti XIII amžiaus pabaigoje, kai žemes užgrobė mongolai, kurie sugebėjo pralenkti savo žiaurumu net ir blogai pagarsėjusius asasinus.

Bet kaip atsitikdavo su daugeliu slaptų draugijų senajame pasaulyje, asasinų karių kultas (plėtimosi dėka) atsiskleidė kitame uždarame ordine – kariniame krikščioniškame ordine, vadinamam Riterių-tamplierių ordinu.

Kai Venecijos tyrinėtojas Marko Polo grįžo į Europą XIII amžiaus pabaigoje (iš savo žymių kelionių po Kiniją), viena iš jo užrašytų istorijų buvo pasakojimas apie asasinų sektą, su kuria jam teko susidurti Persijoje. M.Polo aprašė nuostabų sodą, paslėptą tarp dviejų kalnų ir žinomą tik tiems, kas priklausė šiam kultui. Iš įėjimo pusės buvo gerai saugomas tvirtos pilies, o pats sodas, kaip tvirtina keliautojas, buvo įrengtas taip, kaip apie rojų manė pranašas Mahometas (570-632). “Jame buvo galima rasti įvairiausių vaisių ir nuostabiausių rūmų,-rašė Polo,- ten buvo kanalai: per vieną tekėjo vanduo, per kitą – medus, per trečią – vynas; ten buvo pačios gražiausios pasaulio moterys, kurios dainavo ir grojo  įvairiausiais muzikiniais instrumentais ir šoko geriau už bet ką pasaulyje.”

Į šį Edeną galėjo įeiti tik tie jauni žmonės, kurie norėjo tapti asasinais. Kai aukščiausias kulto vadas nutardavo, kad jie yra pasirengę įšventinimui, hašišą jaunuoliams duodavo tol, kol tie nekrisdavo į narkotinį miegą. Po to, kaip rašė M.Polo, juos įnešdavo į sodą, kur tie prabusdavo apsupti neišpasakyto grožio. Nei vienas iš tų, kuris patyrė šį nuostabų jausmą ir pasijautė lyg rojuje, kur galėjo daryti ką tik norėjo, niekada nepanorėjo išeiti. Bet mainais už tai, asasinai privalėjo pildyti savo valdovo užduotis arba būdavo išvejami. O uždaviniai buvo paprasti – žudyti, ir asasinai tai darydavo užmerktomis akimis, aklai viskuo tikėdami.

Umberto Eco savo knygoje “Baudolinas” rašė apie vieną “nuostabų ir kartu siaubingą pasakojimą”. Manau, kad kalba eina apie tuos pačius asasinus, tačiau Eco jų vadą pavadino Aladinu.

“Pasakota, kad netoli Antiochijos gyvena saracėnų gentis, o jų buveinė – pilis kalnuose, pasiekiama tik ereliams. Jų valdovą vadino Aladinu ir jis kėlęs siaubą ir saracėnams, ir krikščionių kunigaikščiams. Kalbėta, kad jo pilyje augęs sodas, pilnas įvairiausių vaisių ir gėlių, kur tryškę vyno, pieno, medaus ir vandens šaltiniai, o aplink šokusios ir dainavusios neregėto grožio mergaitės. Sode gyvenę Aladino pagrobti jaunuoliai ir ten jie būdavo mokomi vien malonumų. Sakau, malonumų, nes girdėdavau suaugusius šnibždantis ir rausdavau iš susijaudinimo klausydamas, kad tos mergaitės buvusios dosnios ir pasiruošusios patenkinti kiekvieną svečio troškimą, suteikdamos jam neapsakomą ir, manau, užvaldantį džiaugsmą. Todėl akivaizdu, kad ten patekęs niekas nenorėdavo tos vietos palikti. (…) Vieną rytą kuris nors iš tų jaunuolių atsibusdavo surakintas purviname, saulės nutviekstame kieme. Po keleto tokio kankinimo dienų jie būdavo atvesdinami pas Aladiną ir krisdavo jam po kojų, grasindamas nusižudyti ir melsdamas grąžinti malonumus, be kurių jau negalėjo apsieiti. Tada Aladinas jam tardavo, kad jis užrūstinęs pranašą ir galėtų susigrąžinti jo malonę tik pasižadėdamas atlikti bet kokią užduotį. Įduodavo aukso durklą ir liepdavo leistis kelionėn į kurio nors iš savo priešų rūmus ir šį nužudyti. Tik taip galėtų vėl pelnyti tai, ko troško, o jei žūtų atlikdamas užduotį, patektų tiesiai į Rojų, kuris panašus į prarastąją vietą ar dar geresnis. Štai kodėl Aladinas buvo toks galingas ir baugino visus apylinkių valdovus – tiek maurus, tiek krikščionis – jo pasiuntiniai buvo viskam pasiryžę. (…)”

Šios istorijos pasakotojas, sakė, kad ir jį patį vaikystėje buvo pavogęs Aladinas, tačiau jam tebuvę 10 metų. Kadangi buvo toks jaunas, jam teko 5 metus laukti visų malonumų. “Buvau per mažas, todėl mane paskyrė padėti pilies eunuchui. (…) Per penkerius metus nemačiau jokių sodų, jaunuoliai gyveno prirakinti tame saulės nutviekstame kieme. Kiekvieną rytą eunuchas paimdavo iš spintos sidabro indus su žalsva medaus tirštumo tyre, eidavo prie kiekvieno belaisvio ir ta tyre jį maitindavo. Jos paragavę jie patys sau ir kitiems pradėdavo pasakoti apie malonumus, apie kuriuos byloja legenda. Supranti, jie leido dienas sapnuodami atviromis akimis ir laimingi šypsodamiesi. Vakarop pasijusdavo pavargę, imdavo juoktis kartais dusliai, kartais visu balsu, o paskui užmigdavo. Taip supratau, kokias žabangas jiems paspendė Aladinas: jie gyveno surakinti, manydami gyveną Rojuje, o bijodami jį prarasti tapdavo savo valdovo keršto įrankiais. (…)”