Sporto rūmai penktadienį buvo pilni. Atrodė, tarsi kokia laiko mašina truktelėjo atgal ir atsidūrei… Kur? Dar nuo Sąjūdžio laikų matyti žmonės, gal kai kurie kiek žilstelėję, tuktelėję, šalia – jaunučiai tokie patys vaikšto. Ir tikras, šiltas, stiprus Lietuvos jausmas.

Nesuskaldytos Lietuvos. Vieningai tiek jaunimėlis, tiek ir nesenstantys traukė kartu su “Antimi” ir scenoje siautėjusiu Algirdu Kaušpėdu. “Gyvenk, kiek gal’ma švariau – pikti kenkėjai budi tundroj”… Kas? Portfelių pilotai?

Kažkodėl prisiminiau prezidentą ir pagailo jo – vargšas tas žmogus, ir jo šeima, ir vaikai, kažkieno manipuliacijomis ir neaiškiais pinigais įstumti į prezidentūrą, tapusią auksiniu narvu. Nebūtų jis, kaip tie Kaušpėdo apdainuojami balandžiai Ukmergės – “apsėsti, zombiais apsikrėtę” – esu tikra – džiaugtųsi, tryptų, dainuotų koncerte kartu su žmonėmis, o ir Lietuvą, ko gero, matytų gražią, nepiktą, adventiškai susikaupusią, kupiną vilties ir šventiško laukimo.

Nereikėtų po ją su apsauginiais, automatais ginkluotais, kalėdoti, priešų ieškant. Kur tik prezidentas prasieina, palieka susierzinusių, godžių, piktų, tokių kaip toji nepatenkinta moteriškė, grasinusi valdžios vyrus pjauti, žmonių būrius. Būsimąją savo kariuomenę?

Nes vietoj to, kad keptų kūčiukus, Lietuva paksi. Jau pusantro mėnesio. Ir kasdien. Tikėkimės, jau neilgai. Receptą “antinas “ A.Kaušpėdas išrašė beveik prieš dvidešimtį metų: ”Kaip apsiginti – jau žinau: apsišluoti ir apsiplauti, kitaip užpuls padarai: ropliai, graužikai, zombiai”.

“Anties” dainų žodžiai – tarsi šiai dienai parašyti. Ką, gi vadinasi, nieko naujo po saule. Kaip nėra naujas žinomas vadyboje “nekompetencijos principas”. Jis skelbia – “Kiekvienas darbuotojas hierarchijoje siekia būti iškeltas į savo nekompetencijos lygį”. Ir tai gali tapti viena iš didžiausių problemų bet kokioje organizacijoje.

Mat kartais padaroma klaidų, teikiant į aukštas pareigas žmogų su tokia atsakomybe ir įgaliojimais, kuriems jis nėra pasirengęs. Kartais tai gali būti ir piktavališkas sprendimas, siekiant išties organizaciją sužlugdyti. Jei ši problema nėra išsprendžiama, ji, tarsi vėžinė ląstelė, galiausiai gali suardyti organizuotą visumą.

Valstybė taip pat yra organizacija. Ar kompetetingas atlikti savo pareigas šeštasis Prezidentas – pagrindinis mūsų valstybės tarnautojas, ir būtent tarnautojas, o ne valdovas? Ar jo reakcijos į įvykius, jo elgesys, nerodo jo nekompetencijos lygio?

Atrodo, kad žmogus kankinasi pats ir kankina visus aplinkui. Reikia sutikti su Artūru Paulausku, kuris sako, kad “kiekvienas apie save skaitydamas, negali nereaguoti, o čia kalba eina apie valstybę. Tačiau mes turime žinoti – skandalų buvo ir bus, o demokratinė valstybė stipri tada, kai gali juos įveikti, pasiremdama demokratiniais institutais”.

Prezidentas tarsi atitaria: “pradedamas apkaltos procesas, – aš tai pavadinčiau – demokratijos išraiška, jei galima taip ją pavadinti, ir šitai irgi pasibaigs”. Kas pasibaigs – demokratija? Liūdnas apšepusio Irako eksdiktatoriaus, beje, prieš ketvirtį amžiaus demokratiškai išrinkto, vaizdelis primena, kaip baigiasi tiems, kurie baigia su demokratija…

Pagal Lietuvos Konstituciją, parlamentas ir Prezidentas – du galios šaltiniai, nes yra renkami visuotiniuose rinkimuose, ir jų galios subalansuotos, taigi jie vienas kitą papildo. Demokratija yra sistema, kur bet kas ir bet koks gali būti išrinktas, tačiau tas išrinktasis arba prisitaiko (galbūt – įstatymais yra pritaikomas) prie demokratinės siistemos, arba paprasčiausiai iškrenta iš “grajaus” kaip neklusnus padykęs vaikas iš besisukančios karuselės.

Dauguma demokratinių valstybių yra parlamentinės. Tokia, kaip nustatė Konstitucinis Seimas yra ir Lietuvos Respublika. Nes Prezidentas, nors ir renkamas visuotinuose rinkimuose, pagal Konstituciją galių neturi. Tačiau turi tam tikras funkcijas. Pati pagrindinė prezidento funkcija – jis, išrinktas dalies tautos, privalo tapti visos tautos Prezidentu, vadinasi, privalo vykdyti nacionaliniu susitarimu, nacionaliniu susitaikymu grįstą politiką.

Prezidentas prisiekia būti visiems lygiai teisingas; visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Prezidentas turi tarnauti santarvei ir taikai valstybėje. Jis savo prezidentystės laiku turi atsiriboti nuo partijos, kuriai iki tol priklausė, mat virdamas partinėse sultyse ir interesuose, nes, būdamas partinis – dalinis žmogus, ar gali būti visiems lygiai teisingas? Tiek A.Brazauskas, tiek ir V.Adamkus tai puikiai suprato ir, būdami išrinkti tik dalies Lietuvos piliečių, siekė neaštrinti nesutarimų, o kaip tik vykdė nacionalinio susitaikymo politiką.

Šeštasis prezidentas, deja, kursto, kiršina ir skaldo.

Gal negali kaltinti žmogaus? Gal jis netyčia? Gal jis, nelaimingasis, pasiekė “nekompetencijos lygį”? Gal Prezidentas ir norėtų dirbti gerai, bet jam nepavyksta? Kaip mitologiniam lietuvių pasakos Liucinui, kuris pavydėjo Dievui jo darbų ir siekė mėgdžioti Kūrėją.

Deja, ko imdavosi, viskas jam kreivai išeidavo. Dievas kūrė pievas, Liucinui – pelkės teišeidavo, Dievas – miškus žaliuosius, Liucinas – šabakštynus, Dievas gyvulėlių Žemėn prileido, Liucinas – visokių parazitų, gyvuosius varginančių, Dievas žmogų sukūrė, Liucinui beždžionė susilipdė…Dievas grožį ir ramybę skleidė, Liucinas bjaurastį ir pyktį sėjo Bet tam Liucinui vis tiek klastomis visokiausiomis magėjo Dievą nustumti ir jo vietą užimti. Ir ne iš piktos valios, tiesiog Liucino prigimtis buvo tokia. Galbūt jis manė, kad užėmęs Dievo vietą pats kaip Dievas gėrį kurs…

Psichologai teigia, kad Prezidentas dabar veikia kaip įskaudintas vaikas, kuriam reikia gero mamos pliaukštelėjimo per sėdynę, Bažnyčios hierarchai apgailestauja, kad Paksas bando supriešinti juos su pačia Bažnyčia, žiniasklaida uoliai važinėja paskui prezidentą ir kruopščiai filmuoja jo kalbėjimus “paprastam liaudies žmogui”. Prezidentūra ištuštėjusi, prabėga tarsi šmėkla koks buvęs patarėjas. Gaila prezidento.

Tačiau valstybė – ne smėlio dėžė ar koks vaiduoklių laivas. Nesinori, kad Lietuva būtų vieno valstybės pareigūno nekompetencijos įkaitu. Kaip kad Prezidentas tapo savo rinkimų pobūdžio įkaitu. Kandidatuodamas jis pasirinko populistinį būdą, kaip patraukti rinkėjus, atseit, visa valdžia supuvusi, o jis, tarsi koks iš priešrinkiminių klipų išlipęs rusiškas Ilja Muromecas, yra vienišas kovotojas su priešais.

Tie priešai yra pirmiausia visos tradicinės partijos, nes visos buvo valdžioje, vadinasi yra elitas ir susitepęs. Tačiau jis pats prieš septynerius metus į valdžios viršūnę ne iš sąvartyno pateko. Ir kol kas yra valdžia… Taigi su kuo prezidentas kovoja jau metai po rinkimų?

Ką, gi, kaip sako klasikai, jei nori muštis, lazdą visuomet rasi, o jei priešų nėra, reikia juos sugalvoti. Kas ne su manimi, tas – priešai. Mistinis “elitas” (šiame žodyje dabar jau telpa didesnė dalis Lietuvos ). Seimas. Dabar jau ir Vyriausybė. Konstitucinis Teismas. “Blogoji” žiniasklaida. Bažnyčios hierarchai. O pats prezidentas, pademonstravęs savo pamaldumą ir kartu su visais linkėjęs ramybės, po pamaldų atsainiai žiūri, kaip pliekiasi šventoriuje jo “mylėtojai” su turinčiais kitą nuomonę dėl prezidento elgesio. Pax vobiscum – ramybė Jums.

Išties išties, kad tik toji kova už Pakso ramybę nevirstų pilietiniu karu… O gal to ir siekia Lietuvos nedraugai? Iki gegužės, kai Lietuva galutinai turėtų ištrūkti iš lipnaus Rusijos glėbio, vadinamo Rusijos interesais, teliko pusė metų. Ar spės išsivalyti Lietuva? Ar spės, anot A.Kaušpėdo, “apsišluoti ir apsiplauti” O gal dar reikės įnešti “Antį”, kad galutinai pabustų Lietuvos valstybė? Pasaulio Lietuva.

Neringa Lašienė

Views All Time
Views All Time
1942
Views Today
Views Today
1
0 0