Jurgis Pabrėža apie žemaičių papročius „Vestuvės”

Žemaitijoje ir kitose Lietuvos vietose vestuvės anksčiau buvo pati didžiausia šventė. Vestuvės trunkdavo gana ilgą laiką. Jos turėjo daugybę papročių, apeigų, dainų, oracijų. Iš kitų šeimos švenčių jos išsiskiria ir vestuvininkų išdaigomis, pokyliu.

Prieš susituokdami jaunieji privalėdavo išsiaiškinti, ar tarp jų nėra giminystės ryšio.

Vyras tais laikais negalėjo vesti anksčiau, negu sulaukė 14 metų amžiaus, o mergina – 12. Tačiau tuokdavosi kiek vyresni. Buvo įprasta, kad mergaitės tekėdavo ne jaunesnės kaip 17-18 metų.

Vestuvės prasidėdavo piršlybomis, kurios Žemaitijoje turėjo kelis etapus.

J. Pabrėža aprašo „zalietas”, t. y. žiedynas. Jos būdavo ir prieš ūkvaizdžius, ir po jų. Prieš „zalietas” jaunikis su jaunąja apsikeisdavo dovanomis, susitardavo, kada paduos užsakus, dalyvaujant piršliui, susigerdavo. Tai buvo svarbus vestuvių etapas, turėjęs vos ne pačių vedybų prasmę. Todėl nenuostabu, kad po „zalietų” jaunieji save laikė vedusiais ir gana dažnai tą naktį miegodavo kartu. Atsitikdavo ir taip, kad jungtuves bažnyčioje nukeldavo net tolimesniam laikui.

Toks paprotys gyvavo Rytų Prūsijoje, taip pat žinomas ir kai kuriose kitose kaimyninėse tautose.

Po sužieduotuvių arba prieš jas būdavo ūkvaizdžiai. Per juos jaunosios tėvai susipažindavo su ūkio, į kurį duktė nutekės, ekonomine padėtimi.

Po žiedynų – užsakai bažnyčioje, o po to – jungtuvės. Tam momentui būdavo rengiamasi labai rūpestingai: kviečiami svečiai, tiekiami valgiai, puošiamasi. J. Pabrėža pažymi, kad jaunieji neprivalo vieni patys viskuo rūpintis. Už juos viską turį atlikti jų tėvai.

Iš vestuvinių papročių J. Pabrėža gana plačiai aprašo įvairias išdaigas, šokius, žaidimus. Jis pamini vainiko padavimą, pintuves, guldytuves, keltuves, martavimą, piršlio korimą.

Iš pamokslų matyti, kad vakare prieš „šliūbą” susirenka jaunimas šokti ir linksmintis. Taip praleidžiama visa priešvestuvinė naktis.

Kitą rytą į bažnyčią nesiskubinama vykti, o pirmiausia atliekama vainiko padavimo ceremonija. Toms ceremonijoms vadovauja „staršasis” ir maršalka, kurie ir toliau kartu su piršliu lieka svarbiausiais vestuvių apeigų vadovais. Po vainiko padavimo dar pašokama ir tik tada iškilmingai vykstama į bažnyčią; palydovai joja raiti, šaudydami, grojant muzikai.

Nuvykę į bažnyčią, vestuvininkai dažnai jau būna įgėrę ir bažnyčioje juokauja, kibina merginas, o dar kiti sukiojasi po karčiamas. Išeinančius iš bažnyčios pasitikdavo muzikantai ir visi patraukdavo į kokią didesnę trobą toliau tęsti vestuvių su šokiais, dainomis ir gėrimais.

Grįžus iš bažnyčios namo, linksmybės vėl tęsiasi, nes „staršasis” iš karto tėvų užsiprašo, kad būtų „mergių yr tanciawoiymo”. Tą vakarą ir geriama, ir šokama, ir dainuojama.

Labiausiai J. Pabrėža piktinasi svečių nakvyne: jie suguldomi kartu – vyrai ir moterys – kur nors trobos asloje ar daržinėje ant bendro patalo. Jaunos merginos kartais vedasi vyrus nakvoti pas save.

Toks paprotys nebuvo kažkas ypatingo, būdingo tik žemaičiams. Jį vėliau mini M. Katkus savo „Balanos gadynėje”, žinomas ir kitose Lietuvos vietose. Tai buvo senovinių bendruomenių draugiškų, netgi bičiuliškų kaimo tarpusavio santykių išraiška.

Jaunojo pusėje būdavo guldytuvės ir keltuvės, kuriose aktyviai dalyvaudavo muzikantai. Jie su muzikomis jaunuosius nulydėdavo ir gulti. Pavyzdžiui, M. Valančius „Palangos Juzėje” rašo: „Jauniejiem pataisė lovą klėtyj, nuvedė gulti tėvai su nekuriais vyriškaisiais ir su skripkorium”.

Neabejotinai taip buvo ir XIX a. pradžioje, kai J. Pabrėža rašė savo pamokslą.

Rytą – keltuvės. Muzikantai, lydimi vestuvininkų, eina kelti jaunųjų. Atsiklaupę prie lovos tol griežia, kol šie neįmeta jiems į smuikus pinigų, o kiti vestuvininkai juos vaišina degtine.

Svarbiausias dalykas po to – svočios pyragai bei piršlio korimas.

Tuo metu ir apskritai per vestuves daug šokama.

Muzikantai priklauso prie pagrindinių vestuvių veikėjų, be kurių nebūtų ir linksmybių.

J. Pabrėža aprašo šiuos vestuvių šokius: „Ratas”, „Kazokas”, „Rūmas”, „Kukutis”, „Rūstoji”, „Jengelčikas”, „Poduškėlė”, „Špokis”.

Per vestuves būdavo prikrečiama ir visokių išdaigų.

Populiarus buvo persirenginėjimas ir tokių persirengėlių pokštai. Vyrai persirengdavo moteriškėmis, o moteriškės vyrais, taip pat numirėliais, žvėrimis (meška, arkliu) ir kitokiomis baidyklėmis. Kartais moteriškės susikeldavo viršutinį sijoną, liepdavo jį virš galvos surišti ir tada šokinėdavusios per trobos vidurį. Šie ir kiti panašūs persirengėlių vaidinimai Žemaitijoje išliko iki pat mūsų dienų.

Išviedlaujant jaunąją, būdavo vagiami pyragai, degtinė, galbūt ir kiti daiktai, skambėdavo dainos.

Tai tik nedidelė dalis visų žemaičių vestuvių ceremonijų. Jas visas galima atsekti iš J. Pabrėžos pamokslų. Šie papročių fragmentai rodo vestuvinių papročių turtingumą ir pačių vestuvių pakilumą.