| |

Nyksta vestuvių tradicijos

Šiuolaikinėms vestuvėms iškelti reikia tik pinigų, o planavimo rūpesčius prisiima verslininkai. Vestuvių kaina priklauso nuo pageidavimų ir galimybių. Biudžetas žymiai išauga, jei vestuvėse dainuoja žinomi atlikėjai. Keičiasi ir vestuvių organizavimo tradicijos. Vietoje piršlių korimo ir kelių dienų puotų vis populiaresni pobūviai su kitų šalių atributika, plaukimas laivais į jūrą. Švenčių organizatorė Kristina Kaikarienė teigė, kad populiariausios yra amerikietiško tipo vestuvės – vieno vakaro elegantiška šventė. Vis labiau merginos pasiduoda filmų įtakai ir pageidauja, kad tėvai jas lydėtų prie altoriaus. Didėja užstalės. Prieš trejus metus vestuvėse dalyvaudavo apie 30 žmonių. Dabar kviečiama 60-80 svečių. Vaišių kaina vienam svečiui yra nuo šimto litų. Atgimsta archajiškos tradicijos – apeigos su duona ir druska, šeimos židinio įžiebimas, dvyliktos valandos palinkėjimai, senovinio nuometo įrišimas. Gražėja mergvakariai – kasų pynimas, šeimos moterų susibūrimas. Pačią svarbiausią vietą jungtuvėse užima apeigos bažnyčioje. Bažnyčioms aukojama iki 300 litų. Dar 200-300 litų gali kainuoti specialus bažnyčios puošimas. Bendrovės „Serna“ renginių organizatorės Rimos Paukštės teigimu, žmonės nori kuo mažiau tradicijų ir iš vestuvių organizatorių tikisi originalių pasiūlymų. „Stengiuosi sugrįžti prie tikrųjų santykių, kad jaunieji atkreiptų dėmesį į tėvelius, matytų vienas kitą vedybų dieną“, – tikino ji.

| |

Vestuvių papročiai ir tradicijos pasaulyje

Vestuvės nuo seno buvo ypatinga šventė, tad ją apipynė daugybė papročių, tradicijų bei mitų. Juk kiekvienas nori, kad naujoji sąjunga pasisektų ir kad gyvenimas jaunavedžiams būtų saldus kaip medus. Paįvairinus savo vestuves įvairių šalių papročiais bus ne tik smagu, bet gal atneš dar daugiau laimės. Norite pasijusti Anglijos karaliene? Ženkite prie altoriaus gėlėmis išpuoštu taku. Tai – paprotys, simbolizuojantis, jog nuotakos gyvenimas bus tarsi gėlių jūra. Gražus paprotys – einant prie altoriaus jaunavedžiams dovanoti savo motinoms po gėlę. Taip parodoma pagarba ir meilė abejoms šeimoms. Dar viena graži ir prasminga tradicija – uždegti žvakę. Abiejų jaunųjų tėvai uždega po žvakė, o jaunieji nuo jų prisidega savąją žvakę. Šitaip pora parodo savo individualumą bei primena apie naujos šeimos sukūrimą. Kodėl reikia mesti per petį nuotakos puokštę? Juk norite, kad per jūsų vestuves būtų laimingi ir kiti. Tam, kas pagaus nuotakos puokštę, laimė bus dosni. Amerikietės ir anglės per vestuves turi turėti kažką seno, kažką naujo, kažką skolinto ir kažką mėlyno. Taip simbolizuojama naujo gyvenimo pradžia, bet ir ryšių palaikymas su senuoju gyvenimu. Austrės nuometus arba plaukus puošia mirtomis – gyvenimo jėgą simbolizuojančiais augalais. Tuo tarpu lietuvės puošiasi rūtų vainikėliais – simbolizuojančiais nekaltybę. Balyje į vestuvių puotas paprastai susirenka daugiau moterų nei vyrų, nes tuo metu vyrai miega – naktį prieš puotą jiems tenka ruošti maistą šventei.

Sunkmečio vestuvių tradicijos
| |

Sunkmečio vestuvių tradicijos

Vis daugiau porų sunkmečiu stengiasi atidėti ne tik vedybas, bet ir skyrybas. Kol santuokų registratoriai ir vestuvių planuotojai skundžiasi šią vasarą turintys mažiau darbo, jaunavedžiai suka galvas, kaip taupant surengti gražią šventę. Statistikos departamento duomenimis, šiemet iki birželio susituokė 5882 poros. Pernai per tą patį laikotarpį įregistruota 717 jungtuvių daugiau. Šiai metais mažėja ir skyrybų. Per pirmus penkis 2009-ųjų mėnesius oficialiai nutraukti santuokos ryšius ryžosi 386 poromis mažiau nei pernai. Visa tai leidžia prognozuoti, kad jau kitąmet kris gimstamumo rodikliai. Daugelio Lietuvos savivaldybių civilinės metrikacijos skyrių specialistai šią vasarą turi mažiau darbo – registruojančiųjų santuokas sumažėjo maždaug ketvirtadaliu. “Suskaičiavome, kad iki metų vidurio sutuokėme 100 porų mažiau nei ankstesniais metais. Tai reiškia, jog kelerius artimiausius metus registruosime mažiau kūdikių”, – LŽ sakė Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Bronė Nikitina. Jos pavaduotojos Daivos Radzienės tvirtinimu, vestuves šiemet rengia tos poros, kurios iškilmes planavo prieš metus – dar neprasidėjus krizei. Nusprendusieji prisiekti vienas kitam amžiną meilę prieš pusmetį santuokų rūmuose veikiausiai apsilankys tik kitąmet ar dar vėliau. Mažiau norinčiųjų susituokti sulaukia ir kitų Lietuvos rajonų civilinės metrikacijos skyriai, o pasiryžusiųjų susisaistyti vedybiniais saitais iškilmės nebėra tokios prašmatnios.

| |

Vestuvių ir šeimyninio gyvenimo tradicijos Turkijoje

Kaip žinia, musulmoniškoje Turkijoje iki šiol galioja daugpatystės įstatymas. Deja, tik 4-5 procentai tenykščių vyrų gali sau leisti tokią prabangą. Todėl dauguma turkų tenkinasi viena, kartais – dvejomis žmonomis. Jaunikis ir nuotaka iki vestuvių ne tik nepažinojo, bet ir nebūdavo viens kito matę. Būsimasis jaunikis žinodavo tik jaunosios vardą, retkarčiais sutikdavo ją gatvėje, pagal tų šalių tradicijas susisupusią į neperžvelgiamą rūbą. Ypatingai smalsūs jaunikiai tegalėdavo paprašyti kokios moters apžiūrėti jo būsimąją hareme ar pirtyje ir vėliau pasidalinti savo įspūdžiais. Mergina gi savo ruožtu atsargiai pasidomėdavo jaunikio materialine padėtimi ir asmens savybėmis. Kitais aspektais sąjunga vykdavo kaip dalykinis susitarimas, prekybinis sandėris. Turtingi turkai vestuves švęsdavo daug dienų. Tik 8-14-tą vestuvių dieną lūkesčių iškamuotas jaunikis galėdavo išvysti savo žmonos veidą. Šeimos patikėtinė nuimdavo moters veidą dengiantį šydą ir, šnabždėdama palaiminimus, sujungdavo jaunos poros rankas. Žodis “haremlik” (haremas) reiškia moteriškąją namo pusę. Vyriškoji namo pusė vadinosi “selamlik”. Kiekviena turtuolio žmona hareme turėjo nuosavą kambarį – “odą” (odalik) ir tarnus. Pats haremas buvo atskirtas nuo aplinkinio pasaulio stora aukšta siena, o į gatvę išeinantys langai papuošti dailiomis raštuotomis grotomis… Gyvenimas hareme nebuvo labai įvairus.

| |

Mergvakaris ir Bernvakaris

Tradicinių vestuvių sutikime ypač svarbus buvo mergvakaris. Į jį susirinkdavo artimiausios, visą gyvenimą būsimą nuotaką supusios, moterys, – jaunos ir pagyvenusios, mamos ir tetos, kito kaimo moterys. Mergvakaris – jaunosios atsisveikinimas su savo mergyste, draugėmis, jos išlydėjimas į kitą gyvenimą. Todėl jo dalyvės dainuodavo dainas apie mergelės gyvenimą, pasakodavo savo vestuvių, mergvakarių istorijas, patardavo, kaip susitvarkyti su vyru namuose ir kaip išvengti poblemų šeimoje. Dažniausiai vyriausioji pamergė orgnizuodavo visą mergvakarį: užvesdavo mergvakario dainas, graudindavo jaunąją, mokė šokti. Ritualas prasidėdavo padovanojant jaunajai pinigėlį, kuris turėdavo atnešti sėkmę ir pinigus naujai šeimai. Pinigėlis būdavo paslepiamas jaunosios batelyje. Paskui jaunąją pasodindavo ant duonkubilio ir apsupusios puslankiu dainuodamos pindavo vainiką iš atsineštų gėlių. Paskui visos medinėmis šukomis eidamos ratu jaunajai iššukuodavo plaukus, uždėdavo vainiką ir padovanodavo veidrodį. Pasižiūrėjusi į savo atvaizdą jaunoji paimdavo šukas, kuriomis ją šukavo merginos ir mesdavo per dešinį petį į netekėjusių panų būrį…Kurią pirmą šukos paliesdavo – ta ištekės pirmoji. Rūtų vainikėlių pynimas – mergvakario dalis. Vestuvėms būdavo atrenkamas gražiausias. Nuotakos apsaugojimui nuo užkerėjimo, vainiko pynėjos eidavo prie stalo, ant kurio gulėdavo įvairūs vainikui pinti skirti žalumynai, sukibusios užrankų ir apeidavo jį ratu. Nupynusios vainiką, jos vėl išeidavo ratu.

| |

Absurdiškiausių vestuvinių papročių dešimtukas

Vestuvių pramonė sau į kišenę susišluoja tūkstančius jaunavedžių litų. Vidutinė vestuvių puotos kaina (neskaičiuojant medaus mėnesio ar vestuvinių žiedų) Lietuvoje svyruoja nuo 10 000 iki 20 000 litų ir daugiau. Akivaizdu, kad dėl šventės reikia kažką aukoti. Kodėl viskas tiek kainuoja? Didelę protu nesuvokiamų išlaidų dalį sudaro absurdiški vestuvių pramoninkų peršami papročiai, iš kurių naudos tiek pat kiek iš ožio pieno. Nepaisant vestuvių planuotojų nuomonės, egzistuoja nemažai kvailų ir beprasmiškų tradicijų. Kai kurios iš jų yra senesnės ir patikrintos laiko, kai kurios padvelkė su ne tokiais senais vėjais iš vakarų, tačiau visos jos yra vienodai absurdiškos. Tam ypač pritartų vaikinai. Ar nujaučiate, apie ką eina kalba? Jei ne, „Askmen“ absurdiškiausių vestuvinių papročių dešimtukas padės pažvelgti į vestuvių puotą iš šiek tiek ironiškos pusės. Ryžiai ir konfeti yra du populiariausi birūs produktai, kurie vestuvių dieną neribotais kiekiais skraido virš jaunavedžių galvos, o paskui būna lengvabūdiškai paliekami maišytis po svečių kojomis. Tačiau ar jie tikrai tinka oficialiam renginiui? Ar jauniesiems tikrai norisi būti apmėtytiems maistu ir likusią vakaro dalį vaikščioti apsikarsčius kvailais popierėliais? Bernvakaris yra dar viena kvaila tradicija, sunkiai randanti sau vietą praktiškumo skalėje. Kuris žmogus norėtų dieną prieš savo sutuoktuves nusigerti iki žemės graibymo ir lemtingą savo gyvenimo posūkį prisiminti lyg per rūką?

Temperamentingosios gruzinų vestuvės
| |

Temperamentingosios gruzinų vestuvės

Klaipėdoje gruziniškas vestuves atšokę legendinio ansamblio “Rustavi” nariai taip pakerėjo Žvejų rūmuose susirinkusius žiūrovus, kad šie nuo savo kėdžių pakilo ploti dar nepasibaigus koncertui. Tokio smagaus renginio klaipėdiečiai sakė jau seniai nematę, o dar 1968 metais įkurto garsiausio Gruzijos ansamblio vadovai ir atlikėjai savo ruožtu gyrė uostamiesčio publiką. Vestuvės Gruzijoje yra didžiulis įvykis – nacionaliniai kostiumai, šimtmečių istoriją menantys tradiciniai šokiai ir dainos vestuvių ritualą paverčia nuostabia švente. Vestuvių linksmybes “Rustavi” pabandė perkelti į Žvejų rūmų sceną. Penkiasdešimt šokėjų, dainininkų ir muzikantų scenoje atrodė išties įspūdingai – tam tikrais epizodais netgi buvo akivaizdu, kad ši scena tokiam kolektyvui yra per ankšta. Atlikėjai dažnai keitė savo tautinius kostiumus. Žiūrovus ypač sužavėjo šokėjai. Šokėjai vyrai striksėjo neįtikėtinu greičiu ir išdarinėjo tokius dalykus, kad retsykiais atrodė, jog jie ne šoka, o skraido. Vieni temperamentingiausių buvo šokiai su durklais ir kardais. Šokėjams meistriškai vaizduojant kautynes į visas puses skriejo žiežirbos. Apie “Rustavi” pasirodymą Žvejų rūmuose dar ilgai primins į grindis šokių metu susmeigtų durklų žymės.

Karaimų vestuvės
| |

Karaimų vestuvės

Sužadėtuvėms jaunosios ir jaunojo pusės kepdavo po pyragą (kielinlik ir kijovliuk), kuriais tam tikru momentu buvo vaišinami visi susirinkusieji. Jaunimas, dažniausiai tautiniais rūbais apsirėdęs, taip pat aktyviai dalyvaudavo – ne tik sudarydavo jaunųjų pulką, pasirašydavo sužadėtuvių dokumentą, bet ir krėsdavo “iškalbingas”, būtinas išdaigas. Kitas svarbus karaimų vestuvių momentas – sutuoktuvės karaimų šventovėje – kenesoje. Vestuvininkų procesija link kenesos buvo labai reikšminga, tam tikrų taisyklių gaubiama apeigų dalis. Įžengiant jauniesiems į kenesą skambėdavo iškilminga giesmė “Kiorkiu kijovliarnin” (“Jaunavedžių grožis”). Sutuoktuvių ritualo metu garsiai perskaitoma pasirašytoji sužadėtuvių sutartis, dvasininkas laimina jaunuosius ir bendruomenę. Vestuvių puotoje apeiginių veiksmų išliko nedaug – reikšmingiausia čia tapo vestuvių vedlio atamano daina “Onarhejlar” (“Teklesti”). Karaimų vestuvių apeigų Lietuvoje prisilaikoma iki šiol. Kadangi vestuvės dabar gana retos, jos tampa didele švente visai bendruomenei. Tai puiki proga ne tik pasveikinti jaunuosius, bet ir visiems susitikti, pabendrauti, o gal ir kitų vestuvių planus kurti.

Suomijos tradicijos. Vestuvės.
| |

Suomijos tradicijos. Vestuvės.

Vestuvės rytuose šiandien švenčiamos kaip ir seniau. Ritualą sudaro trys dalys: jaunosios „išėjimas” iš gimtų namų, pervažiavimas į vyro namus, atvykimas. Jaunoji turi būti saugoma nuo blogos akies ar blogų dvasių. Vykstant į vyro namus, jaunosios veidą uždengdavo, o vežiman dėdavo peilį ir t. t. Rytuose vyravęs dekoras veikė visos Suomijos architektūrą ir meną, ypač XIX a. pabaigoje vadinamojo „tautinio romantizmo” laikotarpiu. Tautinis kostiumas labai anksti neteko prasmės ir atsigavo tik tautinio atgimimo metu. Šiandien tai tik simbolinė švenčių detalė. Tiesa, skirtumai jaučiami ir nacionalinėje rytų ir vakarų Suomijos virtuvėje. Pavyzdžiui, rytuose buvo reguliariai kepamas didelis minkštos duonos kepalas, ta pati duona vakaruose buvo kepama du kartus metuose, bet kieta ir apvalios formos. Tai labiau priminė džiūvėsį, mat ir laikoma duona buvo neįprastai — palubėje.

Jurgis Pabrėža apie žemaičių papročius “Vestuvės”
| |

Jurgis Pabrėža apie žemaičių papročius “Vestuvės”

Žemaitijoje ir kitose Lietuvos vietose vestuvės anksčiau buvo pati didžiausia šventė. Vestuvės trunkdavo gana ilgą laiką. Jos turėjo daugybę papročių, apeigų, dainų, oracijų. Iš kitų šeimos švenčių jos išsiskiria ir vestuvininkų išdaigomis, pokyliu. Prieš susituokdami jaunieji privalėdavo išsiaiškinti, ar tarp jų nėra giminystės ryšio. Vyras tais laikais negalėjo vesti anksčiau, negu sulaukė 14 metų amžiaus, o mergina – 12. Tačiau tuokdavosi kiek vyresni. Buvo įprasta, kad mergaitės tekėdavo ne jaunesnės kaip 17-18 metų. Vestuvės prasidėdavo piršlybomis, kurios Žemaitijoje turėjo kelis etapus. J. Pabrėža aprašo „zalietas”, t. y. žiedynas. Jos būdavo ir prieš ūkvaizdžius, ir po jų. Prieš „zalietas” jaunikis su jaunąja apsikeisdavo dovanomis, susitardavo, kada paduos užsakus, dalyvaujant piršliui, susigerdavo. Tai buvo svarbus vestuvių etapas, turėjęs vos ne pačių vedybų prasmę. Todėl nenuostabu, kad po „zalietų” jaunieji save laikė vedusiais ir gana dažnai tą naktį miegodavo kartu. Atsitikdavo ir taip, kad jungtuves bažnyčioje nukeldavo net tolimesniam laikui. Toks paprotys gyvavo Rytų Prūsijoje, taip pat žinomas ir kai kuriose kitose kaimyninėse tautose.