Tėve mūsų, kuris esi danguje

Kai mokiniai paprašė Jėzaus pamokyti juos melstis, jis davė jiems maldos „Tėve mūsų“ pavyzdį. Tad šioje maldoje tikėtina yra maldos bei maldingumo pagrindai, t. y. Tai, ką Viešpats laikė svarbiausia apreikšti savo mokytiniams.

Luko evangelijoje ši malda pateikiama trumpesniu pavidalu, o Mato – taip, kaip perėmė ir iki šiol meldžiasi Bažnyčia. Tačiau, pasak prel. Antano Rubšio, nors „Luko forma nebuvo paplitusi pamaldose, bet turbūt yra artimesnė Jėzaus žodžiams negu Mato“.( Mt 6, 7-8) „Tėve mūsų“ Mato evangelijoje yra įterptas Kalno pamoksle.

Įvadinės mintys

Svarbu paminėti ir įvadines Jėzaus mintis šiai maldai, kurios yra lyg rėmai kiekvienai maldai. Tikroji malda neturi būti parodomoji, ji yra širdies kalba, todėl dera slaptoje. Kaip tai priešinga anų ir šių laikų fariziejų maldoms ir kaip tai pažįstama mums patiems, tyrinėjant savo širdies slaptumas. Juk mes ne ką geresni už fariziejus: kaip malonu melstis aukštai iškėlus rankas sekmadienio susirinkime. Tačiau tik savas kambarėlis parodo tikresnius dalykus: kiek ir kaip išliejame savo širdį būtent čia. Vėlgi, esame greiti išlieti savo širdį prislėgus rūpesčiui, tačiau tikrieji garbintojai ieško savojo Dievo dvasioje ir tiesoje bet kuriuo metu. Ir čia kiekvienas galime sverti savo širdį ir mesti į save akmenį.

Tad tikroji malda yra nuoširdi, neveidmainiška, neieško savo naudos ir visas viltis sudėjusi Dieve.

Antrasis momentas siejasi su pastaruoju, nes jei sakome, kad tikroji malda yra širdies malda, tuomet žodžių gausumas nėra jos kokybės rodiklis. Netgi atvirkščiai: prasminga malda nėra daugiažodė malda. Ji gali būti labai santūri, bet labai intensyvi. Gerai visi prisimename Samuelio motinos Onos bežodę maldą. Tiek joje būta skausmo, kad netgi neliko žodžių. Tik pats skausmas. Netgi pranašas nesuprato jos, palaikė ją prisigėrusia.

Johnas Stottas taikliai pažymi, kad „veidmainystė – ne vienintelė per maldą vengtina nuodėmė, dar viena – „tuščias kartojimas“, arba beprasmis, mechaniškas išpyškinimas. Pirmoji – fariziejų kvailystė, antroji – pagonių. Veidmainystė – tai neteisingas maldos tikslo panaudojimas (nuo Dievo garbės nukreipiant ją į savo garbę); daugiažodžiavimas – pačios maldos prigimties iškreipimas (kai tikras ir asmeniškas bendravimas su Dievu nusmukdomas iki paprasto žodžių kartojimo)“.

Tad „melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Mt 6, 7-8) arba Izaijo lūpose skaitome: „Anksčiau, nekaip jie šauks, aš išklausysiu; jiems dar tebekalbant, aš būsiu išgirdęs“ (Iz 65, 24).

Malda sudaryta iš dviejų dalių: pirmosios, liečiančios Dievą, ir antrosios, liečiančios mūsų reikmes. Prancūzų reformatorius Žanas Kalvinas iškėlė prielaidą, kad čia esama paralelės su dešimčia Dievo įsakymų: pirmoji plokštė atskleidžia mūsų pareigą Dievui, o antroji – mūsų pareigą savo artimui.

Tėve mūsų, kuris esi danguje

„Tėve mūsų“ – kupini paguodos brangiausi žodžiai, atskleidžiantys mūsų įsūnystę per Jėzų Kristų. Juk, pasak Jono, mes ne tik vadinamės Dievo vaikais, bet ir esame (1Jn 3, 1).

Kalbant apie dievišką tėvystę iškyla Kristaus žodžiai, brėžiantys paralelę tarp žemiškų ir dangiškų tėvų: „Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų dalykų, tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jį prašo“ (Mt 7, 11).

Taip pat ir apaštalo Pauliaus žodžiai: „Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“ (Ef 3, 14-15).  Tad čia turime reikalą su visų tėvų Tėvu, t. y. pačiu tėvystės idėjos iniciatoriumi. Kaip labiau galime juo pasitikėti nei savo žemiškais tėvais, kurie taip pat rūpinasi mumis.

Žodis „tėvas“ sušildo ir suasmenina Dievą, priartina prie mūsų, teikia pasitikėjimą, saugumą, rūpestį, o žodžiai „esantis danguje“ atitolina, tačiau parodo Jo kitoniškumą, pranašumą, prakilnumą, viską apimančią jėgą ir kartu dieviškumą, nekintamumą ir vėlgi patikimumą. Nes juk skaitome: „Kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek mano keliai aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys – už jūsų mintis.“

„Žodis „danguje“ rodo ne tiek jo buveinės vietą, kiek jo kaip Kūrėjo ir visa ko Valdovo turimą autoritetą ir valdžią. Taigi jis suderina tėvišką meilę su dangiška valdžia, ir tai, ką liepia jo meilė, jo valdžia gali įvykdyti“, – rašo Johnas Stottas.

Teesie šventas tavo vardas

Dievo vardas visuomet buvo ir yra šventas, tačiau šiais žodžiais, manau, norima pasakyti: „Tebūnie garbinamas tavo vardas.“ Arba „tebūnie jam teikiama derama pagarba.“ Žinome, kad šis vardas gali būti vartojamas nešventai. Pvz., „kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangiškos dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, paragavo gerojo Dievo žodžio bei ateinančio amžiaus jėgų ir atpuolė, tų nebeįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai, nes jie kryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato Jį viešai paniekai” (Hebr 6, 4-6).

Martinas Lutheris taip traktuoja šią vietą:

„Taigi matai, jog šioje dalyje mes prašome kaip tik to, ko Dievas reikalauja antrame įsakyme, kad Jo vardas nebūtų piktnaudojamas priesaikoms, keiksmams, melui, apgavystei ir t. t., bet kad būtų naudingai naudojamas Dievo šlovei ir garbei.<…> Taigi ši dalis lengva ir aiški, jei tik supranti pasakymą, kad šventinti reiškia tą pat, ką ir mūsiškai kalbant, girti, šlovinti bei garbinti ir žodžiais, ir darbais.“ (M. Liuteris. Katekizmas, 107 p.)

Išėjimo 20,7 skaitome: „Nenaudosi piktam Viešpaties, savo Dievo vardo.“

Teateinie tavo Karalystė

Šie žodžiai slėpiningi ta prasme, kad, kaip žinome iš Jėzaus žodžių, Dievo karalystė jau yra tarp mūsų. Tad iš vienos pusės čia išsakytas lūkestis būsimosios Karalystės, kai ji įsitvirtins visa savo pilnatve. Tačiau kartu tai tas pats sustiprinimas prieš tai buvusių žodžių „teesie šventas tavo vardas“, išreiškiančių lūkestį Dievo veikimo įtvirtinimo ir plėtojimosi tiek mūsų viduje, tiek ir šalia mūsų. Tad čia kartu malda ir dėl mūsų artimųjų, kad karalystė skintųsi kelią tarp mūsų giminių, draugų, pažįstamų, mūsų tautoje ir galiausiai visoje žemėje.

Visi trys prašymai: „Teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia“ išreiškia mūsų teisingą poziciją Dievo atžvilgiu, t. y. nuolankų santykį. Kartu jie padeda nuolankiai nuteikti širdį ir tuo atveju, jei ji stokoja nuolankumo.

„Jūs visų pirma ieškokite Dievo karalystės, o visa kita bus jums pridėta“, – skaitome Mato evangelijoje. Tad žodžiais „Teateinie tavo karalystė“ mes kaip tik ir išreiškiame šį teisingą motyvą.

Teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje

Kaip žinome, Dievo valia yra „gera, tinkama ir tobula“. Vėlgi matome, kad meldžiamasi to, kas ir taip yra įtvirtinta danguje ir žemėje, nes be Jo valios nevyksta nieko nei žemėje, nei danguje. Tad pirmiausia šiais žodžiais norima suderinti savo širdį su šia valia. Tarytum sakoma: „Tebūna, Dieve, taip, kaip tu nusprendei. Aš tam nesipriešinu.“ Žinoma, čia iškart iškyla Marijos žodžiai: „Štai aš, Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį” (Lk 1, 38).

Taip pat čia girdime ir Viešpaties maldos Alyvų kalne aidą: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane šita taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu! <…> Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia! (Mt 26, 39-42) Taip pat: „Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. <…> Tuomet aš tariau: štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Ps 40, 7-9).

Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien

Čia prisimename Viešpaties žodžius, kad jei žemiški tėvai geba mums duoti duonos, tai juo labiau dangiškasis duos mums jos apsčiai, jei tik prašysime. „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite“, – skaitome Mato evangelijoje.

Šiais žodžiais mes išreiškiame maldą patenkinti kasdienes mūsų reikmes. Tad vėlgi išreiškiamas teisingas santykis į Dievą, t. y. parodoma mūsų priklausomybė nuo Jo. Ši priklausomybė puikiai parodyta Izraelio kelionėje per dykumą, kai jie buvo priklausomi nuo Dievo rinkdami dykumoje maną.

Žinome ir kitus Jėzaus žodžius, kad žmogus gyvas ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos. Tad kai kurie ankstyvieji komentatoriai ir kasdienę duoną traktavo dvasine prasme.

Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams

Šioje vietoje visų pirma matyti mūsų nuolatinis nuodėmingumas. Kaip teigia M. Lutheris: „Esame nusidėjėliai gelbstimi malone.“ Antra, matome mūsų kalčių atleidimo ryšį su mūsų atlaidumu. Iškart iškyla evangelinis Jėzaus pasakojimas apie žmogų, kuriam buvo dovanotos skolos, tačiau kuris neatleido nuo skolos to, kuris jam pačiam buvo skolingas. Taip pat iškyla ir ta vieta, kur pasakyta: „Gailestingumas (visiškai deramai galime pakeisti šį žodį kitu – „atlaidumas“) triumfuoja prieš teismą.“ Neatlaidžiųjų laukia rūstus teismas. Tad neteiskime nieko prieš laiką. Patikėkime teismą Dievui, teisingajam Teisėjui. Jis paskutiniąją dieną visiems teisingai atlygins.

Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto

„Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo“, – skaitome Jokūbo laiške. Pasak M. Lutherio, „prašymas „nevesti į pagundą“ reiškia, kad Dievas duoda mums jėgos ir stiprybės atsilaikyti, bet neatima ir nepanaikina pačių išbandymų.“16 Tačiau čia vėl pakiša koją tas pats Jokūbas, teigiantis, kad laikytume tikru džiaugsmu, kai pakliūvame į visokius išmėginimus.

Įtikinamiau ši Rašto vieta skambėtų taip: „Neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto.“

Citatos iš: Naujasis Testamentas, Katalikų pasaulio leidiniai, Vilnius, 2006.

Straipsnio autorius yra „Tikėjimo žodžio“  bendruomenės narys, šiuo metu studijuojantis teologiją sekmininkiškame Vilniaus Teologijos koledže.