Šventasis Antanas, kuris mus moko ropštis Dievo link…
Mūsų laikais visa krikščioniškoji teologija išgyvena akivaizdų sugrįžimą prie pagrindinio tikėjimo šaltinio – Dievo žodžio. Savaime suprantama, jog visa metodika, kurią rašydamas Sermones naudojo šv. Antanas, yra tolima šių laikų žmogui ir vargiai kas šiandien ja pasinaudotų. Tačiau Antano teologija, gyvai persunkta Dievo žodžio ir jo paties išgyventa, lieka aktuali ir šiandien. Savo brolius, kuriems ir skirti jo Sermones puslapiai, šventasis ragino gilintis į Evangeliją, ieškoti gyvojo Kristaus, taip eiti į šventumą…
V sekmadienio po Velykų pamoksle šv. Antanas slaptoje kontempliacijoje siekiančius šventumo poetiškai vadina žvaigždėmis. Paduvos šventasis daugelyje Sermones eilučių pabrėžia, jog meilė yra viso tobulumo matas. Šventasis sako, jog tikėti į Dievą, tai jį mylėti. Anot jo, labiausiai myli tie, kurie gyvena siekdami dieviškosios artumos mistinėje kontempliacijoje. Antanas mistinę kontempliaciją išreiškia įvairiais žodžiais – jausti, ragauti, skanauti, būti panardintam, būti įtrauktam į žmogiškais žodžiais neišreiškiamą dieviškąją tikrovę. Bet Antanas teigia, jog nevalia per ilgai užsibūti kontempliacijoje, būtina ir artimo meilės veikla.
Mūsų laikų visuomenė išgyvena individualizmo krizę. Tai būdinga ne tik pasauliečiams, bet ir pašvęstojo gyvenimo broliams ir seserims, kurie ilgus metus buvo ugdomi pašvęstąjį gyvenimą suprasti kaip individualų pašaukimą. Šv. Antanas, būdamas ištikimas Evangelijai, daug kalba apie bendruomeninį pašvęstojo gyvenimo matmenį. Maža pašvęstųjų asmenų bendruomenė jam artimai siejasi su Bažnyčia – mistiniu Kristaus kūnu. Savo gyvenimu, radikaliu, tyliu, ištikimu savo pašaukimui, bendruomenei ir Bažnyčiai Evangelinis mokytojas liudija mūsų dienų pašvęstajam, jog tik evangelinis Jėzus gali suteikti prasmę jo gyvenimui. Assidua rašoma, kad Antanas savo gyvenimo paskutiniaisiais mėnesiais įsirengė sau celę riešutmedyje. Ten aukštai įsikūręs stengėsi gyventi dangišką gyvenimą, pakilti dar „aukščiau”. Lipdamas aukštyn, jis moko ir šių dienų žmogų kopti į viršų, ieškoti to, kas aukštybėse, ropštis Dievo link.
Antanas buvo jaunas žmogus. Jaunas įstojo pas šv. Augustino reguliariuosius kanauninkus. Su dideliu užsidegimu studijavo Dievo žodį ir Bažnyčios dvasinį palikimą. Su nemažesniu jaunatvišku entuziazmu jis troško tapti kankiniu dėl Kristaus ir išvydęs mažesniuosius brolius pranciškonus įsijungė į jų gretas. Jaunas žmogus visada ieško tikrumo ir autentikos, tad autentiškas mažesniųjų brolių evangelinis gyvenimas patraukė Antaną. Su didžiuliu jaunatvišku entuziazmu šventasis tarp savo brolių stengėsi tapti nuolankiu mažesniuoju, slėpdamas savo išsilavinimą ir mielai plaudamas indus virtuvėje. Jaunas, radikalumu degantis Antanas, mokytojas pagal Pranciškaus širdį, mokė brolius, kaip mylėti ir kaip siekti Vienintelio, dėl kurio verta pašvęsti visą savo jauną gyvenimą, mokė sekti Kristumi, sugyventi tarpusavyje ir mylėti Bažnyčią. Mokė tylos ir kontempliacijos, kuri būtina jaunam žmogui, ieškančiam Dievo. Antanas mokė tarnauti vargšams ir mylėti paprastuosius. Jaunas būdamas parašė Sermones. „Šiandienis žmogus mieliau klauso liudytojų, ne mokytojų, o jei klauso mokytojų, tai dėl to, kad jie yra liudytojai”, – kalbėjo popiežius Paulius VI. Šiandien jaunimas išgyvena vertybių ir savo tapatumo krizę, visuomenės nestabilumą, konformizmą. Jaunuoliai, viena vertus, labai trapūs, dažnai nesugebantys įsipareigoti. Kita vertus, jie linkę ieškoti tikrų vertybių, autentiškų liudytojų ir siekiantys amžinųjų dalykų, pasiryžę dėl jų pašvęsti savo gyvenimą. Šv. Antanas Paduvietis yra autentiškas Evangelijos mokytojas ir liudytojas ir šių dienų Europos ir pasaulio jaunuoliams, stovintiems egzistencinio pasirinkimo kryžkelėje.
Straipsnyje naudota medžiaga iš
br. Algio Malakauskio OFM bakalauro darbo
„Pašvęstasis gyvenimas pagal šv. Antaną Paduvietį”
