Siela

Viso to šviesoje neįmanoma nė įsivaizduoti, kad žmogus galėtų turėti “nemirtingą sielą” ar kokią kitokią savaime nemirtingą dalį. Dabar mes pamėginsime susiorientuoti painiavoje, supančioje žodį “siela”.

Hebrajiškas ir graikiškas žodžiai (atitinkamai “nefeš” ir “psyche”), kurie Biblijoje verčiami žodžiu “siela”, dar verčiami daugeliu kitų žodžių, pavyzdžiui:

Kvapas (kvėpavimas)
Numirėlis, lavonas
Esybė, būtybė
Širdis, jausmai
Dvasia
Žmogus
Kai kada jie verčiami tiesiog asmeniniais įvardžiais. Taigi “siela” reiškia asmenį, kūną ar žmogaus “aš”. Gerai žinomas signalas S.O.S. – tai angliškų žodžių “Save our souls” (kurie išvertus reiškia “Išgelbėkite mūsų sielas”) santrumpa. Aišku, kad tai reiškia “Išgelbėkite mus nuo mirties!”. Taigi “siela” reiškia asmenį, taip vadinama asmenybę sudarančių dalykų visuma. Todėl galima suprasti, kodėl daugelyje šiuolaikinių Biblijos vertimų retai naudojamas žodis “siela”, pakeičiant jį asmeniniais įvardžiais, ar žodžiu “žmogus”. Rašoma, kad Dievas sutvėrė “gyvas esybes… visokias gyvas ir galinčias judėti esybes” (Pr 1:20,21). Hebrajiškame tekste “esybę” atitinka žodis “nefeš”, kuris taip pat kai kur verčiamas žodžiu “siela”, pvz. Pr 2:7: “Dievas sutvėrė žmogų… padarydamas žmogų gyva siela” (žr. A. Vėliaus vertimą). Taigi žmogus yra “siela”, kaip ir gyvūnai yra “sielos”. Vienintelis skirtumas tarp žmonių ir gyvūnų yra tas, kad žmogus viršesnis už juos protiškai; jis sutvertas pagal fizinį Dievo paveikslą (Pr 1:26; žr. 1.2 poskyrį šioje knygoje). Be to kai kurie žmonės pašaukiami pažinti Evangeliją, kurios dėka jiems atsiveria nemirtingumo viltis (2 Tim 1:10). Bet nagrinėdami savo esminę prigimtį ir mirtį, mes nesurasime jokių skirtumų tarp žmogaus ir gyvūnų:

“Tas pats likimas yra žmonėms ir gyvuliams: kaip miršta vieni, taip miršta ir kiti (atkreipkite dėmesį į šio fakto pabrėžimą)… ir žmogus neviršija gyvulio… Visi (t.y. žmogus bei gyvūnai) eina į vieną vietą (kapą), visi yra iš dulkių ir visi grįžta į dulkes” (Koh 3:19,20). Įkvėptasis Koheleto rašytojas maldoje prašė Dievą padėti žmonėms suvokti šį nemalonų faktą, kad “jie (žmonės), jų pačių matymu, yra gyvuliai” (Koh 3:18). Taigi galima numanyti, jog daugeliui žmonių bus sunku tai pripažinti; iš tiesų, nusižeminti priverčia suvokimas, kad pagal prigimtį mes esame tiesiog gyvūnai, ir gyvename vadovaudamiesi tais pačias savisaugos, dauginimosi bei stipriausiųjų išlikimo instinktais. Koh 3:18 sakoma, jog Dievas “tiria” žmones parodydams jiems, kad jie tėra gyvūnai; t.y. tikrai nuolankūs ir paklusnūs Dievui žmonės suvoks šią tiesą, o kiti neišlaikys šito bandymo. Dvidešimtame amžiuje po pasaulį nepastebimai paplito humanizmo filosofija, pagal kurią žmonės yra nepaprastai svarbūs ir vertingi. Apvalyti savo mąstyseną nuo humanizmo įtakos gana nelengva. Čia gali padėti paprasti Ps 39:6 žodžiai: “Kiekvienas žmogus stovi tik kaip kvapas”. “Ne žmogaus valdžioje jo kelias” (Jer 10:23).

Vienas iš pačių pagrindinių dalykų, kuriuos mes žinome, yra tas, kad visi žmonių kūnai – tikrai, visos gyvos būtybės – galiausiai mirs. Taigi “siela” miršta; ji yra visiškai priešinga kam nors nemirtingam. Nenuostabu, kad daugeliu atveju žodis “siela” vartojamas Biblijoje kalbant apie sielos mirtį ir sunaikinimą. Jau pats žodžio “siela” vartojimas tokiame kontekste parodo, kad siela nėra kažkas nesunaikinamo ir nemirtingo:

– “Siela, kuri nusidės, pati turės mirti” (Ez 18:4).

– Dievas gali sunaikinti sielą (Mt 10:28). Apie sielų sunaikinimą taip pat kalbama Ez 22:27; Pat 6:32; Kun 23:31(žr. pvz. A. Vėliaus vertimą).

– Visos “sielos” Asoro (Chacoro) mieste buvo užmuštos kardu (Još 11:11 plg. Još 10:30-39; žr. A.Vėliaus vertimą).

– Mozės Įstatymas dažnai liepia užmušti bet kurią “sielą”, nepaklustančią tam tikriems įsakymams (pvz. Sk 15:27-31 žr. A. Vėliaus vertimą).

– Sielos pasmaugimo ar sunaikinimo paminėjimas įgauna prasmę tik tada, jei pripažinsime, kad siela gali mirti (Pat 18:7; 22:25; Job 7:15).

– Kristus “atidavė savo gyvybę”, taigi jo gyvybė arba “siela” tapo auka už nuodėmę (Iz 53:10,12).

Taigi “siela” reiškia asmenį arba kūną, o ne kažkokią nemirtingą kibirkštį mumyse. Tai matyti daugumoje vietų, kur vartojamas šitas žodis. Štai keletas akivaizdžių pavyzdžių:

– Jer 2:34 kalbamą apie “nekaltų sielų kraują”.

– “Jei kuri siela padaro nuodėmę, girdėdamą keikimą… ir to nepranešė… Jei kuri siela ką nors užteršto paliečia… jei kuri siela nesąmoningai pasižadėtų gera ar piktą daryti” (Kun 5:1-4 žr. A. Vėliaus vertimą).

– “Mano siela… ir visa kas yra viduj manęs… Šlovink, mano siela, Viešpatį… kurs pasotina gėrybėmis tavo gyvenimą” (Ps 103:1,2,5).

– “Kas nori išgelbėti savo gyvybę (“sielą”), tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę (“sielą”) dėl manęs… tas ją išgelbės” (Mk 8:35). Tai pakankamai gerai įrodo, jog siela nereiškia kažkokio dvasinio prado, esančio žmoguje; šičia “siela” (graikiškai “psyche”) reiškia tiesiog kūno gyvybę, kaip kad šis žodis ir yra čia išverstas.