Rinkiminių išpažinčių paradoksai

Kiekvienas krikščionis tiki, kad laikų pabaigoje stos prieš paskutinį teismą, kur bus arba išteisintas ir pateks į Rojų, arba pasmerktas amžiams virti Pragaro smaloje, nelygu, kuris kiek „prisidirbo” per trumpą gyvenimui skirtą laiko atkarpą šioje ašarų pakalnėje, nelygu, kuris kiek už savo „griekus” atgailavo ir stengėsi klaidų bei paklydimų nebekartoti ir Dievulio akivaizdoj pasitaisyti. Žinant žmogaus silpnumą, tenka konstatuoti, kad daugumai kraupi atomazga neišvengiama. Jei bažnyčia nebūtų įsteigusi sutaikinimo sakramento, išpažinties ir kalčių atleidimo, auganti nuodėmių kupra žmogų gyvenimo pabaigoje varytų į baisią neviltį ir depresiją. Per sutaikinimą žmogus atnaujinamas, jam suteikiama galimybė atsitiesti, pradėti gyventi iš naujo. Taip ir tęsiasi religingo žmogaus gyvenimas nuo atnaujinimo iki atnaujinimo, kai ant nuvalytos, švarios lentos vėl ima  rastis silpnumo, paklydimų ir Dekalogo imperatyvų nesilaikymo užrašai. Labai įdomi ir beveik netyrinėta tema, kad esame sykiu ir katalikiškas kraštas, ir sekuliarizuota  valstybė, kurios visuomenės sąmonę viena vertus veikia religiniai archetipai, ataidintys iš istorijos ir kultūros, antravertus – liberalizmas, materializmas ir ateizmas. Ir visuomenė, vertindama žmogų ar partiją rinkimų metu, nuolatos susiduria su kriterijų konfliktu. Vieni stengsis išsirinkti sąžiningą, „biedną”, bet visiems teisingą, kiti – nesvarbu, kad suktą, bet specialistą, pragmatiką. O ir tas dvi grupes, einančių mus valdyti ir deklaruojančių vienas ar kitas vertybes, mūsų laikais nėra paprasta lyg rentgenu taip peršviesti, kad mesdami balsadėžėn savo balsą galėtume ranką prie širdies pridėję pasakyti: „ Štai šituo aš pasitikiu”.  Per rinkimus ir vieni, ir kiti naudoja mimikrines technologijas, vogdami vieni iš kitų pozityviuosius įvaizdžių potėpius, kad galų gale iš jų susikurto portreto ir šnekos negali aiškiai identifikuoti, kam jis atstovauja ir kokias vertybes išpažįsta.  Dabar grįžkime į išeities tašką, nuo ko pradėjome.

Kartą su vienu kunigu kaip tik kalbėjome apie išpažintį, ir jis man papasakojo dažniausiai pasikartojantį išpažinties siužetą. „Atsiklaupia prie klausyklos žmogus ir, kaip taisyklė, pradeda išsipasakojimą, kokių nuodėmių jis nepadarė, kaip kasdien meldėsi, kaip mylėjo Dievą, savo tėvus ir artimuosius, kaip nieko nevogė, nežudė ir nepaleistuvavo, žodžiu, toks personažas – kad gali išrašyt kelialapį tiesiai į Rojų.” Kunigas sako, – tai viskas tvarkoj, bet išrišimo aš tau neduosiu. Žmogelis sutrinka, – o kodėl? „Kad nėra ką išrišti, nes iš to ką pasakojai, esi šventasis, be nuodėmės.”  Ar ne panašiomis schemomis naudojasi ir kandidatai mus valdyti? Tiesa, formaliai žiūrint jų yra dvi grupės. Vieni, jau buvę valdžioje ir patekę į mūsų akiratį, kiti – nauji, nepažįstami, tie, kuriais dar nespėjome nusivilti. Tačiau ir vieni, ir kiti kalba tą patį kaip ir tas išpažinties ėjęs žmogelis. Buvę pasakoja apie savo gerus darbus nuveiktus Lietuvai, apie įvykdytas programas, apie kylantį pragyvenimo lygį, uždengtus vaikų darželių stogus, suremontuotas ligonines, visuomenės saugumą, rūpestį socialiai remtinais ir aibes kitų „žygdarbių”.  Antrieji – unisonu apie  būsimus „žygdarbius”. Dabar pamėginkime įsivaizduoti, kad visuomenė yra tarytum tas kunigas, kuris gali duoti arba neduoti išrišimo, klausydamasi netikrų, kreivų išpažinčių. Visuomenė galėtų atnaujinti pasitikėjimą vienu ar kitu buvusiuoju, suteikti galimybę pradėti dirbti naujam, bet ji neturėtų to daryti aklai, matydama vien tyras akis ar šypseną nuo ausies ligi ausies. Tas, kuris eina į viešą visuomenės „teismą”, užuot gyręsis, turėtų kalbėti žmonėms visai apie ką kita. Dramaturgijoje yra toks principas ir tipiška klaida, kai dramoje mėginama sukurti absoliučiai teigiamą personažą. Įpusėjus veiksmui, toksai tampa nebeįdomus, sacharininis ir atgrasus. Rezultatas dažnai pasiekiamas visiškai atvirkščias – žiūrintysis kaip taisyklė ima sirgti ir susitapatina su nusikaltėliu, ydingu ir klystančiu, o ne su Betmenu, kuris tuos vargšus vardan visuotinio gėrio naikina. Ironiškas paradoksas, kad aš visiškai nenoriu matyti valdžioje teisiųjų, o noriu išsirinkti panašų į save klystantį, savo klaidas pripažįstantį ir už jas atgailaujantį. Mūsų politinėje panoramoje (ypač prieš rinkimus) tokių prisipažinimų (viešų išpažinčių) beveik nepastebėta. Tiesa, išimtimi, galėtų būti nebent pusės metų senumo Andriaus Kubiliaus prisipažinimas, kad  projektas   2K buvus klaida. A.Kubiliaus „nugrybavimas”, apsikabinus Gediminą Kirkilą, bent kiek vertybiškai mąstančiam elektoratui, ištisus metus kėlė pasibaisėjimą ir, švelniai tariant, šleikštulį. Klaidos kaina didžiulė – armija dešiniaisiais save laikiusių rinkėjų dabar sukiojasi aplink Piloto malūnsparnį, kiti išvis nusispjovė, mat vertybių ir principų išdavystės vargu ar atperkamos vienu viešu atsiprašymu. Laikas parodys, kiek toks atsiprašymas buvo nuoširdus, ir ar vėl A.Kubilius, aritmetiškai pasiskaičiavęs mandatus įvairių partijų vežėčiose, nepasuks ienų į pokomunistines arklides.

O juokingiausi ir labiausiai apgailėtini visame šiame rinkimų cirke atrodo tie teisuoliai, kuriuos jau kartą ar kelis teismai buvo pripažinę kaltais, ar įtariamaisiais, iš kurių už kyšininkavimą ar kitas nuodėmes atimta teisinė neliečiamybė ar net teisė balotiruotis. Šiame kreivųjų veidrodžių pasaulyje jie dedasi ydingos teisinės sistemos aukomis, užuot prisipažinę: „suklydau, paslydau, buvau suklaidintas – duokite dar vieną šansą atsitiesti.” Nuoširdi ir sąžininga laikysena mažintų įtampą ne tik tarp „kariaujančių” grupuočių bei partijų, bet kurtų ir harmoningesnius santykius visuomenėje, kurių reikės mums kaip oro, kai atsiris pasaulio finansų ir ekonominės krizės bangos. Vilkimės, kad užteks mums dvasios stiprybės, sąžinės ir išminties neprasmegti skradžiai į istorijos sąšlavyną.