Pranciškus Asyžietis – šventasis meilės globėjas

Spalio 4-ąją minime šv. Pranciškų Asyžietį, pranciškonų ordino įkūrėją. Šis nepaprastas žmogus, mylėjęs Kristų taip, kad buvo vadinamas “alter Iesus” (Kitu Jėzumi), ir šiais laikais lieka krikščionio idealu. Tad šiandien Bernardinai.lt skaitytojams pristato kelis straipsnius apie šį visų mylimą šventąjį.

„Mes turėtume paisyti erotinės jėgos, taip kaip ir dieviškos, angeliškos, poetinės, dvasinės ar fizinės, kaip vienijančios ir susimaišiusios galios”, – sakė Šv. Dionisijus iš Areopagito.

Pranciškus Asyžietis yra populiariausias „oficialus” šventasis pasaulyje, galbūt ypač dėl to, kad jį plačiai pripažįsta ir nekrikščionišką religiją išpažįstantys žmonės. Jis yra populiarus ne tik dėl anuometinės bičiulystės su ekologija, krikščionišku pamaldumu, savanorišku neturtu ar netgi, nors tai ir arčiau tiesos, su džiaugsmu, kuriuo Pranciškus patraukia mus daug labiau, nei mes sąmoningai suvokiame jo gyvenimą – o labiausiai dėl eroso, kurio vakarietiška krikščionybė visai nepaisė. Būdamas aistringas iki savo širdies gelmių, Pranciškus suteikia mums reikalingą leidimą gauti meilės palaiminimų savo pačių gyvenimuose. Ar jis pats sąmoningai pasišventė tam? Ar pats Pranciškus tobulai ėjo eroso keliu? Abiem atvejais atsakymas yra ne. Tačiau populiarumas kartais liudija apie bendruomenės suvoktą dovaną, nors tuo tarpu pats apdovanotasis gali gerai nesuvokti turįs tą dovaną.

Pavyzdžiui… kodėl bitlai buvo taip neįtikėtinai (net jiems patiems) populiarūs? Atleiskite už šį šuolį nuo Pranciškaus iki Johno, Paulo, George‘o ir Ringo, bet šie keturi vyrai tikrai sensacingai sužadino archetipinę gaivališką energiją, kuri milijonams žmonių padėjo atsiverti, išgyventi bendrystę kartu klausantis muzikos ir beveik pagarbiai laukti naujo albumo pasirodymo, kas mūsų laikais jau atrodo seniai pamiršta. Kaip ir šv. Pranciškus, bitlai tik iš dalies buvo atsakingi už tai, kad juos sekiojo visame pasaulyje – jie kūrė muziką ir rūpinosi savo pasirodymais. Bet jie specialiai nesistengė sukelti hormonų audrų, adrenalino, apžavėti, pakerėti, leistis į slėpiningas keistas vienkartines vidines ir išorines keliones su ištisa karta, ar sudėtingai pristatyti savo asmenybes, kas nubloškė juos į jų fanų širdis ir mintis, tiesa, dvasiškai. Erotas išties gerokai padirbėjo dėl šios legendinės ketveriukės ir per ją pasauliniu mastu.

Taip pat buvo ir su Pranciškumi iš Asyžiaus. Jo talentai, meninės dovanos, dvasiniai regėjimai ir asmeninis patrauklumas nuostabiai atitiko to meto dvasią, ir jo įtaka pasklido daug toliau, nei jis kada buvo numatęs. Tai tęsiasi ir šiandien – mes jaučiame trauką prie jo, nes esame dvasiškai ir psichologiškai išalkę – daug labiau, nei alkstame palaimos ar maitinančio bitlomanijos siautulio – dėl eroso patvirtintos krikščionybės.

Prieš pažvelgdami į konkrečius Pranciškaus aistringumo ar erotiškumo pavyzdžius, pabandykime suprasti šią dažnai neteisingai suprantamą ir universalią jėgą. Kas yra erosas? Arba – kaip mitologija aiškina, kas buvo Erotas? Prašau nepamiršti, kad aš čia neskatinu asmeninio ar visuotinio šio senovės dievo garbinimo, bet mėginu iškelti ar akcentuoti tas stiprias energijas, kurioms šis dievas atstovavo. Erosas buvo senovinis mūsų šių gyvybinių, gyvybę teikiančių jėgų vaizdavimo arba įsivaizdavimo būdas.

Pagal Hesiodo senovės graikų panteono skaičiavimus (tai seniausias užregistruotas skaičiavimas, maždaug vienalaikis su Homeru), Erotas įvardytas kaip vienas iš keturių pirmapradžių dievų (su Chaosu, Gaja ir Tartaru), kosmogoninių jėgų. Ir kokia buvo jo reikšmė? Kaip jį galėjo įsivaizduoti žmonės senovėje, ką jis simbolizavo, kas suteikė jam tokią svarbą? Patrauklumas. Seniausia šio žodžio reikšmė – potraukis kam ar ko nors link; XI a. pradžioje taip įvardijama jėga ar galia, kuri pritraukia dvi priešingas esybes vieną prie kitos. Visomis šiomis prasmėmis erosas tolygus patrauklumui, žavumui, traukai. Potraukis dieviškumo, dievybės, Dievo link. Trauka tarp dieviškumo ir mirtingumo. Trauka tarp viso to, ką mes manome esant kaip svorio jėgą ir elektromagnetizmą – tai buvo Eroto dovanos!

Tai yra visos seksualinio potraukio formos. Ir, anot Platono, svarbiausias dalykas, priskirtas erosui, yra mūsų potraukis Grožiui. Šis Grožis palaipsniui mus veda mūsų pačių dieviškųjų ištakų link, skatindamas, kad Dievo pasėtas grūdas gražiai noktų mūsų širdžių soduose. Taigi tuo būdu jaučiame potraukį visai kūrinijai ir mūsų Kūrėjui.

Skamba pranciškoniškai? Turėtų… kadangi patrauklumas reiškia susiejimą, ryšį, o Pranciškus ilgai buvo aukštinamas kaip visuotinės bendrystės šalininkas, tai yra vadinamas krikščioniu pranašu, skelbiančiu bičiuliškus santykius tarp kiekvienos būtybės, kiekvienos rasės ir rūšies, kiekvienos galaktikos, ir kiekvienos subatominės dalelytės. Erosas yra tikras įkvėpimas, prasiskverbiantis per Kūrinijos giesmę. Mes žinome tai, net jei baiminamės tai pripažinti.

Tačiau kodėl mes bijome pripažinti ką nors taip giliai, begaliniai džiaugsmingo? Kodėl dažnai jaučiam būtinybę „kontroliuoti” ar suvaldyti beribį, eroso pripildytą Pranciškaus Asyžiečio džiaugsmą, paversti jį gerai išauklėtu ir tvarkingai miesčionišku?

Vienas iš atsakymų gali būti tai, kad erosu prisidengiama dėl kiekvieno trokštamo tikslo (prisiminkime kad ir branduolio skilimą – kaip traukos procesą – ir vandenilio bombos sukūrimą). Erosas nekreipia dėmesio į konservatyvią ortodoksiją ir nepaiso jokių ribų. Erosas iš prigimties yra natūraliai laukinis ir nežabotas, neprijaukintas: potraukis anapus dogmų ir taisyklių, todėl visada taisyklių saugotojams atrodantis šiek tiek gąsdinantis, grėsmingas. Ir, jei mes esam sąžiningi, jis visada šiek tiek trikdo mūsų pačių stabilumo ir tvarkos jausmą.

Kita priežastis, kodėl mes vis dar jaučiamės nejaukiai dėl eroso, – tai, kad jis tiek daug iš mūsų reikalauja. Erosas įteikia ir rožę, ir spyglių. Mano širdis gali nerūpestingai giedoti garbinimo giesmę skulptūrai, saulėtekiui, simfonijai, bet jei aš matysiu tik fizinę šių dalykų pusę, liksiu aklas šių kūrinių Šaltiniui. Erosas netoleruos šio Šaltinio įžeidimo. Mes galim ekstaziškai mylėtis, bet jeigu mes matome tik mylimojo kūną, erosas pasitraukia, ir mūsų aistra lieka tik paprasčiausiu geismu.

Drausmingas gerai išauklėtos širdies atsidavimas leidžia pažvelgti į meilės aktą kaip šventą, sakramentinį, ar tai būtų mylėjimasis kaip romanas, meno forma, ar netgi kaip socialinė reforma. Erosas reikalauja pripažinti jį sakramentiškai, nes jis turi svarbią paskirtį – per mūsų potraukius patraukti mus prie Dievo.

Pranciškus puikiai žinojo, kas yra eroso aistra ir saldžiai kartus žavesys. Iš dalies dėl šio žinojimo jis taip puoselėjo savo širdį, kaip darė visi jo laikų trubadūrai ir alchemikai, kad tai, kas buvo išoriškai gražu, kartu atskleistų ir dvasinį grožį. Atvėręs savo širdį eroso dovanotam nepasotinamam troškimui ir skatinamas šio ilgesio sukeltų kančių išugdyto atkaklumo, Pranciškus savyje nutiesė tiltą per iliuzinę bedugnę tarp materijos ir dvasios. Kiekviena gyva būtybė ir kiekvienas daiktas buvo kaip meilės švyturys, atspindintis Dievo erotinį švytėjimą (ar tai gali kelti nuostabą kultūroje, kuri šiurkštų sensacijų vaikymąsi vertina labiau nei grožį ir išplėšė širdies ugdymą iš savo mokyklų, kad erosas galėtų gyvuoti tik išvien su paprasčiausia pornografija?).

Šis supratimas nušviečia dar vieną aspektą, kodėl mes bijome eroso. Jo tikroji prigimtis yra taip ir neišsipildyti, pasilikti ilgesyje. Tai visiškai atspindi trubadūrų požiūrį į meilės nuotykius (širdies nuotykius, patirtus moters taip pat dažnai ir kūrybiškai, kaip ir vyro). Prisiminkime daugybę Biblijos vietų, kur poetiškai aprašomas nesibaigiantis dieviško Mylimojo ilgesys! Žymus vokiečių romantinis poetas ir mistikas Novalis kartą rašė: „Mylėti – tai visada jausti atsivėrusią tuštumą, visada turėti atvirą žaizdą”. Aš tučtuojau prisimenu pervertą Jėzaus kūną ant Kryžiaus, regimą dieviškojo ilgesio žaizdą, visada buvusią atvirą mūsų meilei ir mūsų abejonėms. Šioje mirties akivaizdoje, tuo metu, kai mūsų troškulys buvo numalšintas, tuo metu, kai žaizda užsivėrė, ji liovėsi mums dariusi įtaką ir lydėjusi.

Tuomet erosas yra nuolat vykstantis nukryžiavimas. Tai troškulio kryžius, kurio skausmą mes paprastai stengiamės apmarinti, pasitelkdami pakaitalų. Neliesdami tikrojo savo troškulio šaltinio, šie menkesni malonumai nesugeba mūsų patenkinti, tačiau, didėjant dieviškajam ilgesiui, bent jau turi galimybę pažadinti mūsų širdis. Taip palaipsniui, veikiant šventojo Grožio perkeičiančiai meilei, gali gimti gilesnis ilgesys. Šiam procesui reikia didelio atkaklumo, ir erosas vis drąsina mus, kad galim kreiptis užtarimo į Palaimintąjį Šventąjį, kuris pats ilgisi mūsų.

Su pašėlusia mylimojo aistra meldėsi Pranciškus. Išlikdamas trubadūru, „švelnios širdies” žmogumi, Pranciškus išliko erotiškai stiprus, vis giliau įeidamas į vienybės slėpinį, kuris jį „sužavėjo”. Toks didis buvo jo aistringos meilės Dievui ilgesys, kad jis net pasitelkė kūniškos mirties erosą. Pranciškus turėjo savo paties silpnėjančios sveikatos žaizdą ir kankino kūną, plačiai atvertą sesers Mirties atėjimui, garbindamas ją malda, kaip kiekvienas trubadūras garbintų savo mylimąją. Nei jums, nei man nėra lemta sužinoti, tačiau aš tikiu, kad tame kitame krante, anapus išsilaisvinimo iš jų eroso pripildyto glėbio, Pranciškaus palaimintas ilgesys buvo galutinai išpildytas jo dangiškojo sužadėtinio.

Norisi palinkėti sau ir jums, kad galėtume padėti vienas kitam ištvermingai išlikti atsidavusiais savo troškimų atvertoms žaizdoms, kad išdrįstume mylėti ir leistis būti mylimiems nesispyriodami, kad išsaugotume meilę, nepaisydami savo sugadintų supratimų ir klaidinamo meilikavimo, kol mes taip pat tapsime erotiniais tiltais, jungiančiais kiekvieno apgaulingo dualizmo padalijimą: šviesą ir tamsą, dvasią ir materiją, žmogiškumą ir dieviškumą, vyrą ir moterį, turtingą ir vargšą, krikščionį ir nekrikščionį, konservatyvų ir liberalų, tiesų ir kreivą, gyvenimą ir mirtį. Įkvėpti Pranciškaus Asyžiečio, šventojo eroso dainiaus, mes galime giedoti nesibaigiančią Giesmių Giesmę, kosminę mūsų Kūrėjo harmoniją.

Po obelimi žadinau tave.
Ten tavo motina kentė gimdymo
skausmus su tavimi,
ten kentė gimdymo skausmus ta, kuri
tave pagimdė.

Dėk mane kaip antspaudą ant
savo širdies,
kaip antspaudą ant savo rankos!
Juk meilė stipri kaip mirtis,
aistra nuožmi kaip Šeolas.
Jos kaitra kaip ugnies kaitra,
nenumaldoma liepsna

(iš Giesmių giesmės)

Pagal „The way of St. Francis” parengė Dalia Žemaitytė