Pažadai Nojui

Žmonijos istorijai besivystant po Adomo ir Ievos, žmonės darėsi vis labiau sugedę. Įvykiai klostėsi taip, kad civilizacija pasiekė tokią moralinės degradacijos stadiją, jog Dievas nusprendė sunaikinti visą gyvybę žemės paviršiuje išskyrus Nojų ir jo šeimą (Pr 6:5-8). Dievas liepė Nojui pasistatyti arką kurioje jis su visa savo šeima bei su visų gyvūnų rūšių atstovais galėtų gyventi pasaulinio tvano metu. Tarp kitko, reikia pabrėžti, kad šalia aiškaus aprašymo, pateikto Biblijoje, yra taip pat pakankamai mokslinių duomenų, patvirtnančių, jog šis didžiulis tvanas tikrai įvyko. Atkreipkite dėmesį, kad žemė (t.y. ši planeta tiesiogine prasme) nebuvo sunaikinta. Žuvo tik sugedusi žmonių bendruomenė, kuri gyveno joje: “ir žuvo kiekvienas kūnas, kuris judėjo ant žemės” (Pr 7:21). Jėzus (Mt 24:37) ir Petras (2 Pt 3:6-12) Nojaus laikais įvykusiame teisme matė prototipą to teismo, kuris įvyks Kristaus antrojo atėjimo metu. Tokiu būdu nepataisomai sugedusi žmonija Nojaus laikais sulyginama su mūsų šiuolaikiniu pasauliu, kuris bus nubaustas sugrįžus Kristui.

Dėl didžiulio žmonių nuodėmingumo, o taip pat dėl to, kad ši planeta juda susinaikinimo link, netgi tarp krikščionių yra atsiradęs tikėjimas, jog žemė bus sunaikinta. Tokia nuomonė demonstruoja visišką Biblijos pagrindų nežinojimą, nes juose aiškiai pasakyta, jog Dievas tikrai skiria didelį dėmesį šios planetos reikalams ir Jėzus Kristus netrukus sugrįš, kad įkurtų Dievo Karalystę čia, žemėje. Jeigu žmogui bus leista sunaikinti savo planetą, tai šie pažadai paprasčiausiai negalės būti išpildyti. 4.7 poskyryje ir 5 skyriuje pateikiami įtikinantis įrodymai, kad Dievo Karalystė bus žemėje. O tuo tarpu pateikiame keletą ištraukų, pakankamai aiškai įrodančių, jog žemė ir saulės sistema nebus sunaikinta:

– “Čia Jis pastatė savo šventyklą, aukštą kaip dangų, tvirtą lyg žemę, amžiams sutvertą” (Ps 78:69).

– “Žemė lieka per amžius” (Koh 1:4).

– “Saulė ir mėnulis… žvaigždės… dangūs… Jis amžių amžiams viską įtvirtino, nustatė nekintamą tvarką” (148:3-6).

– “Kaip vanduo pripildo jūrą, taip žemė bus pilna Viešpaties pažinimo (žinojimo)” (Iz 11:9; Sk 14:21). Šis pažadas dar neįvykdytas, todėl vargu ar Dievas leis žemei susinaikinti – juk tada įvykdyti šį pažadą būtų tikrai sunku.

– “Dievas, kuris sutvėrė žemę ir nepaliko jos tuščios, bet padarė ją tinkamą gyventi” (Iz 45:18). Jei Dievo sukūrta žemė susinaikintų ir liktų tuščia, tada visas Jo darbas būtų beprasmis.

Bet grįžkime prie Pradžios knygos, kurioje Dievas visą tai pažadėjo Nojui. Kai šis vėl ėmė gyveti naujame pasaulyje, sukurtame po tvano, jis tikriausia būkštavo dėl dar vieno visaapimančio sunaikinimo. Kiekvieną kartą, kai tik po tvano prasidėdavo lietus, ši mintis, turbūt, kildavo jam. Todėl Dievas sudarė sandorą (susidedančią iš pažadų), kad tai niekada daugiau nepasikartos:

“Štai aš padarysiu sandorą su jumis… Aš padarysiu mano sandorą su jumis (atkreipkite dėmesį į įvardžio “Aš” išryškinimą – tiesiog stebuklas yra tai, kad Dievas pats kreipiasi į mirtingą žmogų ir duoda jam pažadus!): jokio kūno nebepražudysiu tvano vandenimis, ir tvanas nebesunaikins žemės” (Pr 9:9-12).

Ši sandora buvo patvirtinta vaivorykštės lanku:

“Sutelkęs (lietaus) debesis viršum žemės ir lankui pasirodžius debesyse, atsiminsiu savo sandorą, kuri yra tarp manęs ir jūsų bei visų gyvų padarų… Jis tebūna sandoros ženklu” (Pr 9:13-17).

Kadangi tai yra amžina sandora tarp Dievo ir žmonių bei žemės gyvūnų, tai reiškia, kad žemėje visada turės gyventi žmonės ir gyvūnai. Tai jau savaime įrodo, jog Dievo Karalystė bus žemėje, o ne danguje.

Taigi pažadas Nojui sudaro Karalystės Evangelijos pagrindą. Jis rodo,kad Dievas skiria mūsų planetai didelį dėmesį ir turi jos atžvilgiu amžinų ketinimų. Netgi rūstaudamas Jis prisimena gailestingumą (Hab 3:2). Ir jo meilė yra tokia, kad Jis rūpinasi netgi Savo sutvertais gyvūnais” (1 Kor 9:9 plg. Jon 4:11).