|

Tautiškumas ir krikščionybė

Keistas tas dabartinis laikas. Vieni teisia prezidentą, kiti keikia jo teisėjus; vieni veržiasi į ES, kiti balsuoja prieš; vieni kaltinami suplėkusiu konservatyvumu, kiti – ištvirkusiu liberalumu; vieni didžiuojasi nauju greitkeliu ar savivaldybės dangoraižiu, kiti aprauda paskutinę šilagėlių augimvietę; vieniems ąžuolų giraitė yra vieta statybos atliekoms išpilti, kitiems – griausmasvaidžio šventykla; vieniems kryžius – laisvės, atpirkimo ir meilės ženklas, kitiems – vergiškos ir fanatiškos mirties medis. Įdomiausia, kad ypač retai savieji įsitikinimai, prieraišumai, kaltinimai, ar nusiteikimai grindžiami aiškiais argumentais. Paprastai svarbiausias savosios tiesos „įrodymas” – tai pasakymai „aš tuo įsitikinęs”, „tai man akivaizdu”, „tikiu, kad…”. Gerai tai ar blogai? Ar įmanoma išlikti objektyviam net tada, kai pats esi kažkuo tvirtai įsitikinęs, kai tiesiog tiki? …Kokiais žodžiais, įvaizdžiais, palyginimais ar pavyzdžiais liudyti tikėjimą? Bepigu nupasakoti ar nupiešti saulę, kai žiūri į ją iš žemės; tačiau kokiais žodžiais ją apibūdintų esantysis viduje? Įmanoma nufotografuoti kalnus ir pakankamai aiškiai tai, ką matei, papasakoti, kuomet stebi juos pro lėktuvo iliuminatorių; tačiau ar tų vaizdų įtaigumas gali prilygti įspūdžiams keliautojo, esančio kalnuose, žygiuojančio tarpeklyje arba kopiančio viršukalnėn?

| | |

Ar „velykinė“ gali nebūti nuobodi pareiga?

Gavėniai įpusėjus, bent kiek su religija susijęs žmogus nerimastingai pradeda galvoti, kad reikės eiti velykinės išpažinties. Tai primena kalendorius, artimieji ar koks stropus klebonas. Ši tradicija – bent kartą per metus atlikti išpažintį – dar tebėra įaugusi į mūsų papročius, o jei kas bando ją „užtušuoti”, tai seneliai ir tėveliai ar šiaip pamaldesni giminaičiai primena, kad „reikia”… Kažkaip gaila, jog išpažintis yra virtusi nemalonia pareiga, prievarta sau, inercija. Ne didelis džiaugsmas ir kunigams praleisti po kelias valandas klausykloje, beklausant „prisipažinimų”, kad nieko nenužudžiau, nepavogiau, nesvetimavau… Esu sutikęs ne vieną nuo velykinių išpažinčių psichologiškai persitempusį kunigą, kuris tesvajodavo apie paprastą poilsį. Tad ne vienas gali pasakyti, jog tokias tradicijas reikia ignoruoti, laužyti, nepaisyti. Vis dėlto patinka mums ar ne, bet jei įsitvirtina tam tikri papročiai, tai jie turi atramą įvairiose mūsų būvio plotmėse. Gal geriau užuot purkštavus vertėtų pamąstyti, kaip pataisyti esamą padėtį, juolab kad čia reikia ne tik dvasininkijos, bet ir visų bažnyčios lankytojų pastangų. Kad ir kaip suktumės, bet daugybei „velykinė” yra vienintelė proga kartą per metus susidurti su religija ir savimi. To fakto neturėtų iš akių išleisti nei nuodėmklausiai, nei pastoracijoje besidarbuojantieji. Suprantu visus, kurie pavargsta nuo bažnyčias užplūdusio priešvelykinio srauto, bet „velykinės” yra galimybė byloti apie Evangeliją. Tereikia prabilti į širdį.

|

Krikščionybė ir širdies revoliucija

Prieš daugiau nei du tūkstančius metų prasidėjo revoliucija, radikaliai pakeitusi istoriją ir daugelio žmonių mąstymą. Tai keisčiausia visų laikų revoliucija. Jos ištakose nebuvo ginkluotos minios, karinio heroizmo, net pergalės trimitai tylėjo. Tebuvo saujelė žvejų, muitininkų, valkatų – tikrai nepretenduojančių į visuomenės elitą, kurie sekė paskui dailidės sūnų, kalbėjusį didingus, bet kartu bauginamus ir neįtikinamus dalykus. Pavyzdžiui, kad Jis yra Dievo sūnus, kad Dangaus Karalystė iškovojama ne kardu, bet tikėjimu, turime mylėti savo priešus, palaiminti kenčiantieji ir vargstantieji, turtus turime krautis širdyje, o ne kišenėse. Jau daug vėliau Jėzus pradėtas vaizduoti kaip švelnumo įsikūnijimas, per anksti gimęs humanistas, kurio nesuprato neišprususi ir pikta minia. Suprantu, kad paprasčiau jį priimti kaip moralės reformatorių, besipiktinantį vergove, raginanti neduoti „grąžos”, bet atsukti kitą skruostą, nesibodintį lankyti visuomenės atstumtųjų namus, gydantį ligonius. Toks Jėzaus paveikslėlis gražus tarsi Velykų margutis. Tačiau evangelistai, krikščionys kankiniai, šventieji griauna tokį patogų Dievo paveikslėlį. Jie kalba apie Dievą, kuris nesitenkina pasaulio papuošalo vaidmeniu, kuris visai nepanašus į raminantį psichoterapeuto balsą, kuris įsiveržia tarsi uraganas, apverčia aukštyn kojomis patogias vertybių hierarchijas ir tvirtina, jog visa tai, į ką laikomės įsikibę, mus žudo. Ir visą šią sumaištį Jis dar pavadina Gerąja Naujiena.

| | |

Rinkiminių išpažinčių paradoksai

Kiekvienas krikščionis tiki, kad laikų pabaigoje stos prieš paskutinį teismą, kur bus arba išteisintas ir pateks į Rojų, arba pasmerktas amžiams virti Pragaro smaloje, nelygu, kuris kiek „prisidirbo” per trumpą gyvenimui skirtą laiko atkarpą šioje ašarų pakalnėje, nelygu, kuris kiek už savo „griekus” atgailavo ir stengėsi klaidų bei paklydimų nebekartoti ir Dievulio akivaizdoj pasitaisyti. Žinant žmogaus silpnumą, tenka konstatuoti, kad daugumai kraupi atomazga neišvengiama. Jei bažnyčia nebūtų įsteigusi sutaikinimo sakramento, išpažinties ir kalčių atleidimo, auganti nuodėmių kupra žmogų gyvenimo pabaigoje varytų į baisią neviltį ir depresiją. Per sutaikinimą žmogus atnaujinamas, jam suteikiama galimybė atsitiesti, pradėti gyventi iš naujo. Taip ir tęsiasi religingo žmogaus gyvenimas nuo atnaujinimo iki atnaujinimo, kai ant nuvalytos, švarios lentos vėl ima rastis silpnumo, paklydimų ir Dekalogo imperatyvų nesilaikymo užrašai. Labai įdomi ir beveik netyrinėta tema, kad esame sykiu ir katalikiškas kraštas, ir sekuliarizuota valstybė, kurios visuomenės sąmonę viena vertus veikia religiniai archetipai, ataidintys iš istorijos ir kultūros, antravertus – liberalizmas, materializmas ir ateizmas. Ir visuomenė, vertindama žmogų ar partiją rinkimų metu, nuolatos susiduria su kriterijų konfliktu. Vieni stengsis išsirinkti sąžiningą, „biedną”, bet visiems teisingą, kiti – nesvarbu, kad suktą, bet specialistą, pragmatiką.

| |

Vidinio gydymo pamaldos su belgų misionieriais Kaune

Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje vyko vidinio gydymo pamaldos su svečiais iš Belgijos – Annette Oppitz ir Josephu Bastinu, turinčiais didelę patirtį vidinio gydymo tarnystėje, kuri jau 14 metų tęsiasi Lietuvoje bei Latvijoje. Viena šios šalies, turinčios 120 tarnaujančiųjų vidiniam išgydymui, misionierė latvė Liza atvyko drauge su belgais liudyti ir melstis užtarimo malda. Gausiai į vakarines pamaldas Jėzuitų bažnyčioje susirinkę tikintieji joms vadovavusio rektoriaus t. Ryčio Gurkšnio SJ per homiliją buvo paraginti įsimąstyti, į kokį Dievą kviečia tikėti Jėzus. „Jo žinia – tai galingas Dievo veikimas šių dienų pasaulyje. Turime mus mylintį, laiminantį ir globojantį Dievą”, – sakė t. R. Gurkšnys, drąsindamas tikėti, kad kiekvienas pakrikštytasis yra Jėzaus pateptas, tad gali būti Jo ir išgydytas iš savo sužeidimų. Daug kartu Eucharistiją šventusių žmonių vėliau pasiliko minėtose vidinio gydymo pamaldose. Jas pradėjęs J. Bastinas sakė, kad Jėzus, atėjęs išgelbėti žmogaus, visų pirma nori išgydyti jį iš nuodėmės. Ir išgydymo esmė – išgydyti dvasią pirmiau negu išvaduoti iš fizinių skausmų. Misionierius aptarė ypatingą Šventosios Dvasios dovaną – pažinimo žodžio charizmą, kuria apdovanota A. Oppitz, ir pakvietė tarti Viešpačiui tris „taip”: „taip” Dievo meilei, „taip” paprastam savo žmogiškosios situacijos priėmimui, „taip” tikėjimui, kad Dievas gali nukirsti viską, kas trukdo jam atsiverti.

| | |

Lenkijoje rengiamasi atidaryti pirmąjį šalyje egzorcizmų centrą

Lenkijoje, Počernine, netoli sienos su Vokietija, 30 kilometrų nuo Ščečino, katalikų kunigai planuoja atidaryti egzorcizmų centrą. Katalikų Bažnyčia įteisino šį projektą per pastarąsias keletą savaičių. Teigiama, kad kunigas Andrzejus Trojanovskis, penkerius metus Ščečine dirbęs kaip akademinis kapelionas, savo parapijoje per savaitę susidurdavo maždaug su 20 galimai apsėstų žmonių. Vokietijos lenkai taip pat dažnai kreipdavęsi į jį, kadangi, kaip teigia dienraštis „Gazeta Wyborcza”, Vokietijoje jau 30 metų kai nėra egzorcistų. Dienraštyje pranešama, kad drauge su kunigu dirbs ir psichiatras. Egzorcizmų centre bus koplyčia ir svečių kambariai, o jį patį planuojama statyti miško pakrašty. Į centrą galės kreiptis asmenys, kuriems reikia pagalbos. „Gazeta Wyborcza” teigimu, Lenkijoje šiuo metu yra 50 praktikuojančių egzorcistų.

| | |

Kaip atlikti normalią išpažintį?

Gavėnia, tai laikas, kai esame kviečiami nuodugniai atlikti asmeninę išpažintį. Tačiau mūsų susitaikinimas su Dievu yra procesas, kuris, kad ir kaip tai svarbu, neapsiriboja vien nuodėmių išpažinimu. Viešpaties malonė pasiekia mūsų širdis tik tada, kai sąmoningai ir su tikėjimu pereiname visus etapus. Nuo vaikystės iš katekizmo pamokų žinome apie penkias Sutaikinimo sakramento dalis, tačiau retai įsimąstome, kad tik padarę tuos penkis žingsnius, galime džiaugtis atleidimo vaisiais. Tai tartum penkių žingsnių programa, padedanti atnaujinti mūsų gyvenimą. Pirmas žingsnis: prisiminti nuodėmes. Tai pasirengimo etapas. Nuo jo priklausys, kaip seksis prie klausyklos: ar mikčiosime kaip vaikai, ar nekompleksuodami atversime nuodėmklausiui savo vidų. Ruoštis geriausia maldos metu, būti akistatoje su savimi, tam gali padėti tyla. Taip pat patartina pasinaudoti įvairiomis sąžinės apyskaitomis, peržvalgomis, ištyrimais, kurių pagrindas yra klausimai apie dažniausiai pasitaikančias mūsų klaidas. Tačiau jokie klausimynai neaprėpia žmogaus širdies, kurios gelmėje paslaptingai kalba Dievas. Jo artumą patirti padės Šventojo Rašto ištraukos, pasakojančios apie krikščionio gyvenimo kilnumą. Pasirengimas išpažinčiai yra reta (deja!), bet puiki proga pabūti akis į akį su savimi, peržvelgti į savo elgesį, įpročius, santykius su žmonėmis. Antras žingsnis: išpažinti nuodėmes. Ko gero, jis psichologiškai mums yra sunkiausias.

| | |

Kun. Vitas Kaknevičius. Ar pakankamai pažįstame Atgailos sakramentą?

Šiais laikais labai pakito žmogaus požiūris ne tik į tikėjimą ir Bažnyčią, bet ir į save patį. Žmogus nemėgsta pripažinti, kad jis yra kaltas, nenori atsiprašyti ar gailėtis už blogus savo darbus. Labai dažnai pasikliaujama emocijomis ir jausmais, sudaromas vaizdas, kad gailimasi dėl to, kas padaryta, bet blogis vėl kartojamas. Vadinasi, pakito žmogaus požiūris į atgailą ir vidinę gavėnią, kuri išgyvenama kiekvieno individualiai ir savo širdyje. Atgailos sakramentas, palyginti su kitais, patyrė didžiausią krizę, nes kvietimas atgailauti dažnai virsdavo moralizuojančiu. Kaip teigia A. Ramonas (2007), jis tapo tik asmeninių nuodėmių išpažinimu, pamirštant socialines negeroves, kriminalines visuomenės žaizdas, korupciją politikoje. Šio sakramento praktika dažnai atrodo nemaloni, nes kitų pamokymai asmenims gali kelti nepasitenkinimą, nesinori pripažinti autoritetingų dvasios vadų, reikalavimų. Keliamas ir teologinis – socialinis klausimas: kiek išganymas turi įtakos psichologiniam ar fiziniam blogiui, koks Bažnyčios vaidmuo sprendžiant socialines, visuomenines, politines problemas. Atgailos sakramento pavadinimą pritaikė Tridento Susirinkimas ir patvirtino Vatikano II Susirinkimas. Susitaikymo sakramentu jis dažniausiai vadinamas norint pabrėžti dvejopą reikšmę: susitaikoma ne tik su Dievu, bet ir su Bažnyčia. Kartais šis sakramentas dar vadinamas antruoju krikštu. Susitaikymo terminas vartotas jau apaštalo Pauliaus (2 Kor 5, 18-20; Rom 5, 10).

| | |

Meditacinis pasirengimas. Maldavimai atpažįstant savo nuodėmes

Atleisk mums, Viešpatie, kad tai, ką mėgstame ar nemėgstame, mūsų simpatijas ir antipatijas buvo svarbiau už mūsų pačių sąžinę; kad neieškojome giliausio savo būties Pagrindo, bet pasilikdavome paviršiuje; kad neieškojome Tavo vedimo mūsų gyvenime, kad įžeidėme Tavo šventąją valią; kartais net nesistengėme atrasti vidinę tylą, kurioje tik ir gali būti išgirstas Tavo balsas; kad skleidėme ne taiką ir džiaugsmą, bet nerimą ir nepasitenkinimą. Kyrie eleison! Atleisk mums, Viešpatie, kad kartais labai lengvai apleisdavome maldą ir nuolaidžiaudavome sau, kai tai nebuvo būtina, kad retai stengdavome nurimti Tavo akivaizdoje; atleisk mums, Viešpatie, už laiką, kurį praleidome tinginiaudami, už išsiblaškymą, kurį su malonumu priimdavome, už dvasinį apsnūdimą ir už tuos kartus, kai ateidavome su Tavimi susitikti, būdami tik iš dalies pasiruošę. Kyrie eleison! Atleisk mums, Viešpatie, kad kartais būdavome pernelyg tingūs pakilti, pernelyg tingūs padėti, kad nenorėjome kantriai ir atlaidžiai priimti nepatogumų ir planų pasikeitimų; kad nemalonius planus ir uždavinius vis atidėdavome ateičiai ir kartais taip ilgai atidėliodavome, kad juos įgyvendinti jau būdavo nebeįmanoma; kad neretai mūsų pokalbis būdavo paviršutiniškas ir savo gyvenime neieškojome gelmės. Kyrie eleison! Atleisk mums, Viešpatie, už visas nevertas mintis, už kitų vertinimą ir teisimą, už neteisingą kritiką ir vidinį nepasitenkinimą; už geidulingas fantazijas, kurias patys paskatindavome.

| | |

Pasiruošimas išpažinčiai. Šventojo Rašto ištraukos.

Bažnyčia rekomenduoja Sutaikinimo sakramento priėmimui pasirengti Dievo žodžio šviesoje, nes Psalmių knygoje sakoma: „Tavo žodis – žibintas man kojoms ir šviesa mano takui” (Ps 119, 105). Šventasis Raštas mums pasako ne tik kas nedera krikščioniui, bet ir koks jis turi būti. Matydami, kaip neatitinkame krikščionio gyvenimo kilnumo, galime aiškiau suprasti, kuo nusidėjome Viešpačiui. „Meilė tebūna be veidmainystės. Bodėkitės pikto, laikykitės gero. Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba. Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui. Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje. Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą. Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite ir nekeikite. Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais. Sutarkite tarpusavyje. Nesiveržkite prie aukštų dalykų, bet pasitenkinkite kukliais. Nelaikykite savęs išmintingais. Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse. Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats. Verčiau jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu krausi žarijas ant jo galvos. Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu”. (Laiškas Romiečiams 12, 9 – 21)