Kuo Biblija skiriasi nuo kitų pasaulinės literatūros knygų?

Daugeliu atžvilgių Biblija iš esmės skiriasi nuo visų kitų pasaulio istorijos knygų. Tai yra ypatingas, unikalus ir su nieku nepalyginamas kūrinys:

1.

Nors Biblija buvo rašoma daugiau kaip 1000 metų, ji nuostabiai vientisa: Biblija aprėpia ilgesnį nei pusantro tūkstantmečio laikotarpį, ir ją rašė maždaug 45 įvairiausios kilmės bei įvairiausių profesijų žmonės. Tarp jų – universiteto absolventas Mozė, aukštas kariškis Jozuė, vyriausybės premjeras Danielius, vynininkas Nehemijas, karalius Dovydas, piemuo Amosas, žvejys Petras, muitininkas Matas, gydytojas Lukas ir palapinių meistras Paulius. Biblijos knygos radosi pačiose netikėčiausiose vietose: dykumoje (Mozė), kalėjime (Jeremijas), rūmuose (Danielius), kelionėse (Lukas) arba tremtyje (Jonas), ir rašytojų vidinė būsena buvo pati įvairiausia – džiaugsmas ir meilė, baimė ir rūpestis, vargas ir nusivylimas. Nepaisant to, kad Biblijos kūrimas tęsėsi beprecedentį laiką – 60 kartų~ kad autoriai priklausė įvairiausiems visuomenės sluoksniams, jos tematika vieninga ir darni. Rašytojai aptaria šimtus temų harmoningai, tarsi pratęsia vienas kitą. Jei ištisų epochų skiriami visiškai skirtingų individualybių žmonės aprašinėtų tiek daug dalykų be Dievo veikimo, tokia struktūros vienovė niekaip nebūtų įmanoma. Ypač ryškiai, lyg raudonas siūlas, tęsiasi per visą Bibliją mokymas apie Dievą ir žmonių išganymo istorija.

2.

Jokioje kitoje knygoje, išskyrus Bibliją, neaptinkame tokios literatūrinių žanrų gausos (žr. Priedo I d.T58 skirsnį). Tačiau tarp jų nėra pasakų, legendų, sakmių, t.y. neįpareigojančių sakyti tiesą žanrų. Retai pasitaiko ir “persūdymų”, kurie būdingi satyroms, glosoms, herojiniams epams ar komedijoms.

3.

Biblija nuostabiai įvairiapusė. Ji yra ir tikėjimo, ir įstatymo, ir istorijos knyga. Ji duoda žinių pagrindus daugelyje sričių ir tūkstančius gyvenimo taisyklių įvairioms situacijoms. Ji yra geriausias patarėjas santuokos klausimais ir aprašo, kaip mes turime elgtis su tėvais ir vaikais, su draugais ir priešais, su kaimynais ir giminaičiais, su svetimšaliais, su svečiais ir bendratikiais (plačiau apie tai rasite 3KG). Ji kalba apie šio pasaulio ir viso, kas gyva, atsiradimą, apie mirties esmę ir pasaulio pabaigą. Ji mums parodo Dievo Tėvo, jo sūnaus Jėzaus Kristaus esmę ir Šventosios Dvasios veikimą.

4.

Biblija yra vienintelė knyga, kurios pranašystės iš tikrųjų patikimos. Jos yra iš Dievo (1Sam 9,9; 2Sam 24,11; 2Pt 1,20-21), todėl jų nerasi jokioje kitoje pasaulio istorijos knygoje (nerasi nei Korane, nei prancūzų okultisto Nostradamo užrašuose). Laiko atstumai tarp užrašymo ir išsipildymo tokie dideli, kad net griežčiausi kritikai negali prieštarauti, esą pranašystės buvo skelbiamos jau po įvykių.

5.

Neprilygstami Biblijos laiko rėmai. Biblija tęsiasi nuo fizikinės laiko ašies pradžios taško (pasaulio sukūrimo) iki jos pabaigos (Apr 10,6b). Nėra kitos knygos, kuri pateiktų kokių nors žinių apie laiko pradžią ir įstengtų aprašyti įvykius laiko ašies pabaigoje. Be to, Biblija kalba apie amžinybę – tokią realybę, kuriai nebegalioja mūsų riboti laiko dėsniai.

6.

Neįrodyta, kad bent vienas Biblijos pasakojimas būtų klaidingas. Biblijos mokslinio turinio niekad nereikėjo keisti atsižvelgiant į naujų tyrimų duomenis. Atvirkščiai, gausūs pavyzdžiai rodo, kad Biblijoje aprašytus dalykus iš gamtos mokslų srities tyrinėtojai patvirtino praėjus daugeliui šimtmečių po užrašymo (pvz., žvaigždžių skaičius, Žemės pavidalas).

7.

Jokia kita knyga neaprašo žmonių taip tikroviškai kaip Biblija. Čia nėra veidmainiškų perdėjimų, retušuotų biografijų ar didvyrių šlovinimo – to, kas paslėptų ar pridengtų žmonių neigiamas puses. Biblija nenutyli nei mūsų protėvių nuodėmių (Pr 12,11-13), nei Dovydo suirusios santuokos (2Sam 11), nei netvarkos bendruomenėse (1Kor 1,11; 2Kor 2,1-4).

8. Biblija, kaip jokia kita knyga, apsako būsimus reiškinius, kurių pagal anuometinį mokslo žinių lygį nė vienas žmogus nebūtų galėjęs nuspėti (pvz., kosminės laboratorijos, orbitinės stotys: Abd 4) ir savo mokyme pateikia tokias situacijas, kurios susiklostė tik po daugelio šimtmečių (pvz., narkomanija: 2Kor 6,16-17; genų inžinerija: žr. 10KG).

Jau vien šios aštuonios išvardytos ypatybės įrodo Bibliją esant nepaprasta knyga, kuriai jokia kita nė iš tolo neprilygsta. Istorikas Philip’as Schaff’as labai taikliai apibūdina Rašto unikalumą ir tą, apie kurį jis kalba:

“Šitas Jėzus iš Nazareto be pinigų ir ginklų nugalėjo daugiau milijonų žmonių negu Aleksandras, Cezaris, Mahometas ir Napoleonas; be didelio mokslo ir švietimo jis nušvietė dieviškus ir žmogiškus dalykus daug ryškiau, nei visi filosofai ir mokslininkai kartu paėmus; be retorinio įgudimo jis kalbėjo gyvenimo žodžius taip, kaip jie nebuvo ištarti nei iki tol, nei po to, ir jais veikė žmones labiau negu visi oratoriai ar poetai. Pats neparašęs nei vienos eilutės jis atšipino daugiau plunksnų ir davė medžiagos didesniam skaičiui pamokslų, kalbų, diskusijų, mokslinių darbų, meno kūrinių ir šlovinimo giesmių nei visa didžiųjų antikos ir naujųjų epochų vyrų armija” (J.Mc-Dowell: Testas Biblijai, 54 psl.).

Jei galima tiksliai suskaičiuoti, kiek Biblijoje yra žodžių bei raidžių (pvz., pagal anglų King James versiją – 783137 žodžiai ir 3566489 raidės), tai jos minčių gausybė skaičiais neišreiškiama. Norint atskleisti visą šios knygos minčių lobyną, neužtenka žmogaus gyvenimo (Ps 119,162). Todėl Biblija yra vienintelė knyga, kurią niekad nenusibosta skaityti. Skaitant Bibliją kaskart atsiveria vis nauji minčių keliai, vidiniai tekstų ryšiai. Taip mes padarome svarbią išvadą: Biblija yra vienintelė dieviška knyga. Dievas laiduoja už jos teisingumą ir pripažįsta savo autorystę (Ps 119,160; Jn 17,17).