Kun. Vitas Kaknevičius. Ar pakankamai pažįstame Atgailos sakramentą?

Šiais laikais labai pakito žmogaus požiūris ne tik į tikėjimą ir Bažnyčią, bet ir į save patį. Žmogus nemėgsta pripažinti, kad jis yra kaltas, nenori atsiprašyti ar gailėtis už blogus savo darbus. Labai dažnai pasikliaujama emocijomis ir jausmais, sudaromas vaizdas, kad gailimasi dėl to, kas padaryta, bet blogis vėl kartojamas. Vadinasi, pakito žmogaus požiūris į atgailą ir vidinę gavėnią, kuri išgyvenama kiekvieno individualiai ir savo širdyje.

Atgailos sakramentas, palyginti su kitais, patyrė didžiausią krizę, nes kvietimas atgailauti dažnai virsdavo moralizuojančiu. Kaip teigia A. Ramonas (2007), jis tapo tik asmeninių nuodėmių išpažinimu, pamirštant socialines negeroves, kriminalines visuomenės žaizdas, korupciją politikoje. Šio sakramento praktika dažnai atrodo nemaloni, nes kitų pamokymai asmenims gali kelti nepasitenkinimą, nesinori pripažinti autoritetingų dvasios vadų, reikalavimų. Keliamas ir teologinis – socialinis klausimas: kiek išganymas turi įtakos psichologiniam ar fiziniam blogiui, koks Bažnyčios vaidmuo sprendžiant socialines, visuomenines, politines problemas.

Atgailos sakramento pavadinimą pritaikė Tridento Susirinkimas ir patvirtino Vatikano II Susirinkimas. Susitaikymo sakramentu jis dažniausiai vadinamas norint pabrėžti dvejopą reikšmę: susitaikoma ne tik su Dievu, bet ir su Bažnyčia. Kartais šis sakramentas dar vadinamas antruoju krikštu. Susitaikymo terminas vartotas jau apaštalo Pauliaus (2 Kor 5, 18-20; Rom 5, 10).

Išganymo istorija nėra tik ištikimybės Dievui, bet kartu ir nuodėmės istorija. Ji atskleidžia blogio prigimties ir begalinio Dievo gailestingumo paslaptį. Iš esmės išganymo istorija yra ne kas kita, kaip daugkartinis Dievo įsikišimas į istoriją, kad žmogų apsaugotų nuo blogio, išgelbėtų tikintįjį. Tokia yra Atgailos prasmė: Dievas įsikiša norėdamas išgelbėti, t. y. atleisti. Atgailos sakramentas, ypač penitentui, ir yra išganymo istorija, rodanti pakrikštytojo apsisprendimą atsiversti – tai tarsi antrasis krikštas.

Pirmųjų Atgailos sakramento ženklų randame II ir III a. raštuose: atgaila vis labiau tampa liturgiškai organizuota. Bažnyčios istorijoje šis sakramentas buvo organizuojamas gana skirtingai. Kaip teigia kun. dr. A. Kajackas (1998), istorikai Vakaruose Atgailos sakramento raidą skirsto į tris fazes: atgaila senovėje, ankstyvaisiais viduramžiais ir moderniškoji (nuo XII-XIII) atgaila.

Šv. Augustino laikais Bažnyčia atmetė pažiūrą, kad nuodėmės negali būti atleistos, tačiau įsigalėjo pažiūra, kad tik vieną kartą po Krikšto galima gauti nuodėmių atleidimą, ir tai negali būti pakartota. Atgaila buvo siejama su sunkiomis nuodėmėmis. Vyskupas pats nuspręsdavo, ar atgailaujantis jau yra pasirengęs atsiteisti. Kai kur vyskupas per kiekvienas šv. Mišias uždėdavo ant jų rankas ir melsdavo Dievą už juos. Taip pat ir visa bendruomenė už juos melsdavosi visuotinės maldos metu. Per gavėnią bendruomenė jungdavosi su atgailautojais jų maldose ir veiksmuose.

Kaip teigia kun. dr. A. Kajackas (1998), nusistovėjusi Atgailos forma iš nusidėjėlio reikalaudavo per žiaurių ir per didelių pastangų – daug kas nepajėgė tokios atgailos atlikti. Net ir senovėje brendo mintis, kad visi krikščionys, net ir geriausi, privalo melstis už nusidėjėlius, nes visi žmonės yra nusidėjėliai. Ta mintis ypač plito vienuolynuose. Imta manyti, kad visi turi praktikuoti atgailos darbus, jungtis į atgailos maldavimus ir pagaliau priimti Atgailos sakramentą.

Pamažu įsigalėjo privati Atgailos sakramento praktika, kurią buvo galima pakartoti keletą kartų. Vėliau tokia Atgailos forma išplito visame Europos žemyne. Liturginė apeiga šiuo atveju saistė tik kunigą ir atgailautoją. 1614 metais klausykloje tarp penitento ir konfesarijaus įrengiamos grotelės. Labai svarbi ir reikšminga buvo Dievą maldaujanti kunigo malda. Kunigas, Dievo vardu išrišantis nusidėjėlius, yra ir Kristaus tarnas, kuris užtaria juos pas Tėvą.

Dogminėje Konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen Gentium (1964) sakoma, kad einantieji Atgailos sakramento iš Dievo gailestingumo gauna nuodėmių, kuriomis buvo įžeistas Dievas, atleidimą ir šitaip susitaikina su Bažnyčia, kurią nusidėdami sužeidė ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis stengiasi padėti jiems atsiversti.

Atgailos sakramento prasmė ypač didelė ir reikšminga pražūtingame pasaulyje, kur nuodėmė tapo be galo gaji ir vis labiau smelkiasi į jauno žmogaus vidų, žeidžia ir nuodija asmenybę. Kaip teigia R. Skinkaitis (2006), Atgailos sakramento formulėje labai aiškus trejybinis pagrindas: minimas Tėvo gailestingumas, Jo Sūnaus velykinis slėpinys, kurio dėka buvo atliktas susitaikinimo darbas, ir Šventosios Dvasios atėjimas. Šventoji Dvasia atnaujina nusidėjėlį, sugrąžindama jam Dievo vaikų paveikslą ir garbę.

Žmogiškas gyvenimas yra galimas tik tada, kai atleidžiame vieni kitiems. Žmogus gali būti susitaikęs su kitais tik tuomet, jei pirmiausia yra susitaikęs su savimi. Tikintiesiems tas kitas yra Dievas. Evangelijos pagal Morkų pradžioje yra šie žodžiai: „Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti” (Mk 1, 4). Paskutinės vakarienės metu Matas persakė šiuos Jėzaus žodžius: „Nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti” (Mt 26, 28).

Kaip teigia P. Beguerie, C. Duchesneau (1998, p. 185), pranašai aiškiai suprato, kad Dievas pats pasilenkia prie žmogaus širdies, kad ją atnaujintų per savo Sandorą. Dievo atleidimas egzistuoja dar prieš Jo prašant. Tai galima įsitikinti, prisiminus pavyzdį apie sūnų palaidūną, kai tėvas kiekvieną dieną laukia sugrįžtančio sūnaus. Džiaugsmingas susitikimas įvyko tik tada, kai sūnus išsiruošė į namus, pas tėvą. Atsivertimas yra gyvenimo krypties pakeitimas. Geras pavyzdys būtų grįžimo iš tremties įvykis, kai tauta, nublokšta ir išbarstyta svetimoje žemėje, vėl grįžta į Jeruzalę. Tai reiškia ir atsinaujinimą tikėjimu, draugystės su Dievu atradimą.

Tikroji atgaila suprantama tada, kai atleidžiama savo priešui, kai nelaikomas pyktis ir neapykanta, nekeršijama. Stipriausias atleidimas – tai herojiškos meilės veiksmas: šeimos, įvaikinančios vaikus tų, kurie nužudė jųjų tėvus; moterys, maistu šelpiančios kalėjime sėdinčius savo šeimų žudikus; kaliniai, pasirengę prašyti atleidimo savo žudikų šeimoms. D. Ange (2006) primena jaudinamą popiežiaus Jono Pauliaus II susitikimą su jaunuoliu, kuris buvo pasamdytas nužudyti popiežių. Tik paleistas iš ligoninės, popiežius eina į Rebibijos kalėjimą jo apkabinti ir pabučiuoti kreipdamasis į jį – „mano broli”.

Bažnyčios patirtis vis labiau krypo ta linkme, kad meilės pareigų negalima suvaržyti teisės paragrafais. Per Susitaikinimo sakramentą skiriama atgaila pasidarė beveik simboliška, tačiau išliko, kad penitentams primintų, jog gailestis dėl nuodėmių yra be galo svarbus – žmogus turi suvokti, už ką jis atsiprašo, ką išpažįsta, ką pažada. Pasak J. Salij OP (2003), malda yra tiesiog ideali atgailos forma.

Katalikų Bažnyčios katekizme (1996) rašoma, kad Šventasis Raštas ir Bažnyčios tėvai ypač pabrėžia tris formas: pasninką, maldą, šalpą, kurios išreiškia atsivertimą savęs, Dievo ir kitų žmonių atžvilgiu. Be visa apimančio nuskaistinimo, kurį suteikia krikštas arba kankinystė, minėti šaltiniai išvardija ir kitas priemones nuodėmių atleidimui gauti: pastangas susitaikinti su artimu, atgailos ašaras, rūpestį dėl artimo išganymo, šventųjų užtarimą ir veiklią meilę.

Šiandienėje visuomenėje pakito požiūris į tikėjimą, Bažnyčią. Modernus žmogus jau nebijo pragaro, todėl jo atgaila nekelia jam tokių reikalavimų kaip anksčiau tikintiesiems. Šiandienos žmonės vengia išpažinties, nes bijo pripažinti tai, kas jų sielas daro tamsias.

Popiežius Jonas Paulius II šventindamas Krokuvoje Dievo Gailestingumo šventovę, pamoksle sakė: „Padėkite šiuolaikiniam žmogui patirti Dievo gailestingąją meilę, kad savo spindesiu ir atjauta ji išgelbėtų žmoniją. Kaip nūdienos pasauliui reikia Dievo gailestingumo! Tamsiausia žmogaus kančios bedugnė iš visų žemynų šaukiasi gailestingumo. Ten, kur viešpatauja neapykanta ir keršto troškimas, kur karai sėja skausmą, kur miršta nekalti žmonės, būtina gailestingumo malonė, kad nuramintų sielas bei širdis ir atvertų ramybės versmę. Ten, kur stinga pagarbos gyvybei ir žmogaus orumui, būtinas Dievo gailestingumas, nes jo šviesa yra neįkainojamos vertės kiekvienai žmogiškai būtybei.”