Kruvinoji Merė
Džonas Foksas
Persekiojimai Anglijoje karalienės Merės valdymo metu
Mirus jaunam Anglijos monarchui Edvardui VI, kuris kaip ir jo tėvas buvo protestantiškų pažiūrų, dviems jo seserims – Merei ir Elžbietai – kelias į sostą buvo užkirstas, baiminantis, kad jos neatiduotų valdžios į popiežiaus rankas. Dar gyvas būdamas karalius paskelbė savo valią, jog po jo mirties Anglijos karūna turėtų atitekti ledi Džeinei Grei, Safolko hercogo dukteriai, kuri buvo ištekėjusi už lordo Gilfordo, Notumberlendo hercogo sūnaus. Ledi Džeinė buvo karaliaus Henriko antrosios sesers anūkė. Šiam karaliaus sprendimui pritarė ir sutikimą pasirašė visa karaliaus taryba, Londono meras ir beveik visi karalystės teisėjai bei teisininkai. Daugelis nenorėjo soste išvysti Merės, mat baiminosi, jog ji galinti ištekėti už užsieniečio, ir taip Anglijos karūna atsidurtų pavojuje. Taip pat buvo žinomas jos palankumas popiežiui. Nebuvo abejonių, jog su jos atėjimu į valdžią būtų vėl atgaivinti popiežiaus interesai, o tas tikėjimas, kuris suklestėjo jos tėvo Henriko ir brolio Edvardo valdymo metu, uždraustas. Tuo niekas neabejojo, mat Merė buvo užsispyrusi ir nepalaužiamos valios moteris, kuri visuomet atkakliai siekdavo savo.
Vos mirus karaliui Edvardui, kilmingieji suskubo ledi Džeinę Grei paskelbti Anglijos karaliene. Nors ledi Džeinė buvo labai jauna (vos septyniolikos metų), ji buvo labai talentinga ir sumani. Tačiau jai valdyti buvo lemta tik penkias dienas. Apgaulingais pažadais išviliojusi karūną, į sostą atsisėdo Merė ir nedelsiant pradėjo vykdyti savo ketinimus. Kaip ir buvo žadėjusi, ji pasiryžo išnaikinti ir sudeginti visus protestantus.
Ji buvo karūnuota Vestminsteryje, kaip būdavo paprastai karūnuojami karaliai. Vos paėmusi valdžios kalaviją, ji pradėjo juo aktyviai ir be gailesčio švaistytis. Ledi Džeinės rėmėjai pirmieji pajuto jo jėgą. Pirmasis nukirsdintas buvo Notumberlendo hercogas.
Vėliau sekę pasikeitimai aiškiai bylojo, jog karalienė nepatenkinta esama religija. Nedelsiant buvo atleistas Dr. Poinetas, jo vietą užėmė Dr. Gardineris, kuris tapo ne tik Vinčesterio vyskupu, bet ir lordu kancleriu. Buvo atleisti, įkalinti, ištremti ir nužudyti kiti karalienei nepatikę, svarbius postus užėmę asmenys. Dorų žmonių širdys virpėjo, piktieji triumfavo. Tie, kurie palaikė Tiesos pusę, juto, jog žarijos kaista ir artėja susidorojimas su tikrais krikščionimis.
Ledi Džeinė ant ešafoto
Kita auka, sulaukusi baisaus Kruvinosios Merės įtūžio, buvo ledi Džeinė Grei. Kai ji užlipo ant ešafoto, į žmones, kurie buvo susirinkę stebėti egzekucijos, kreipėsi tokiais žodžiais: “<…> Gerieji krikščionys, meldžiu, būkit mano liudytojai, jog aš mirštu kaip gera krikščionė. Laukiu savo išgelbėjimo, kuris ateis tik iš Dievo gailestingumo ir per Jo vienintelio Sūnaus Jėzaus Kristaus kraują. Išpažįstu, jog nors ir žinojau Dievo žodį, buvau jį apleidusi, mylėjau save ir pasaulį, todėl mane visai pelnytai ir ištiko ši neganda bei bausmė už mano nuodėmes. Tačiau aš dėkinga Dievui, kad iš savo gerumo Jis man paliko laiko atgailauti. O dabar prašau jūsų, gerieji žmonės, padėkite man melstis”. Tuomet ji atsiklaupė ir, paprašiusi leidimo, sukalbėjo Psalmę “Miserere mei Deus” anglų kalba. Tada ji atsistojo, savo pirštinaites ir nosinaitę atidavė tarnaitei, savo knygą Brudžesui. Ji pasiruošė nukirsdinimui. Atsiklaupęs budelis paprašė jos atleidimo, ir Džeinė atleido. Žmonės jai padėjo prieiti prie mirties vietos, ji paguldė galvą, lengvai ištiesdama kūną, ir tepasakė: “Į tavo rankas, Viešpatie, atiduodu savo dvasią”.
Taip 1554 m. vasario 12 d. mirė septyniolikos metų ledi Džeinė. Tą pačią dieną buvo nukirsdintas ir jos vyras, lordas Gilfordas, vienas iš Notumberlendo hercogo sūnų. Abu jie buvo labai jauni ir dėl nežinojimo prisiėmė bausmę už tai, ką buvo sumanę kiti. Reikėtų paminėti tai, kad nuosprendį paskelbęs teisėjas Morganas netrukus išprotėjo ir iki gyvenimo galo kliedėdavo bei rėkdavo prašydamas patraukti nuo jo ledi Džeinę.
Pagal
www.biblestudytools.net/ChurchHistory/FoxsBookofMartyrs/
parengė Rūta Rušinskienė
