Krikščionybės įkūrėjas, II dalis
Philip Schaff
Pabaiga. Pradžia Nr. 24 (145)
Jėzus išsirinko dvylika apaštalų tarnauti žydams ir septyniasdešimt mokinių – pagonims ne iš tautos išminčių ar didžiūnų, bet iš beraščių Galilėjos žvejų. Jis neturėjo namų nei žemiškų turtų, nei jokių pažinčių tarp galingųjų ar turtingųjų. Kelios pamaldžios moterys karts nuo karto papildydavo Jo piniginę, tačiau ir toji buvo vagies ir išdaviko rankose. Jis bendravo su muitininkais ir nusidėjėliais, siekdamas pakelti juos į aukštesnio ir tauresnio gyvenimo lygmenį. Reformaciją Jis pradėjo nuo žemiausiųjų klasių, kurias išdidieji – anų dienų hierarchai – tik niekino ir ignoravo. Jėzus nesiekė pelnyti didžiūnų palankumo, bet, priešingai, sukeldavo jų neapykantą ir persekojimus. Jis nepataikavo laikmečio papročiams, bet pasmerkdavo tiek žemos, tiek aukštos socialinės padėties žmonių nuodėmes ir ydas, aštriausius žodžius adresuodamas akliems aklųjų vadovams, nuosavo teisumo kupiniems veidmainiams, sėdintiems Mozės krasėje. Jis niekuomet nekurstė tautos lūkesčių, susijusių su įsikūnijusio Mesijo pasirodymu, o žmonėms stengiantis Jį padaryti karaliumi, tik atsitraukdavo į nuošalią vietą; Romos imperijos valdžios atstovo akivaizdoje Jis pareiškė, jog Jo karalystė nesanti iš šio pasaulio. Savo mokiniams Jis paskelbė apie savo, kaip kankinio, mirtį, pažadėdamas, kad ir jų šiame gyvenime laukia tik toks pat kraujo krikštas. Jis vaikščiojo po Palestinos žemę, dažnai išvargintas kelionių, tačiau niekuomet nepailstantis daryti meilės darbus: Jis darė gera žmonių sieloms ir kūnams, kalbėjo žodžius, kurie buvo dvasia ir gyvenimas, darė stebuklus savo galia ir gailestingumu.
Jėzus mokė tyriausios doktrinos – tiesioginio savo dangiškojo Tėvo apreiškimo iš savo patirties ir intuicijos ir darė tai su tokia galia ir autoritetu, kuris reikalavo besąlygiško pasitikėjimo ir paklusnumo. Jis pakilo aukščiau, pranokdamas ano meto partijų ir sektų nusistatymus bei tautos prietarus. Jis kalbėjo apnuogintai žmogaus širdžiai, pataikydamas į jautriausią žmogaus sąžinės vietą. Jis paskelbė įsteigimą dvasinės karalystės, kuri iš mažos sėklos išaugsianti į didžiulį medį ir veikdama kaip ir raugas – iš vidaus – palaipsniui persmelksianti ir apimsianti visas tautas ir kraštus. Tokia kolosali idėja dar niekad nebuvo atėjusi nė vienam žmogui į galvą, – ir jos Jis neišsižadėjo net ir baisiausią savo pažeminimo valandą, tiek stodamas prieš žydų aukščiausio kunigo ir Romos valdytojo tribunolą, tiek prikalamas prie kryžiaus kaip piktadarys. Tai, kad ši idėja buvo gryniausia tiesa, įrodo kiekvienas bažnyčios istorijos puslapis ir kiekviena pasaulyje veikianti krikščioniška misija.
Jėzaus mokymą lydėję ženklai ir stebuklai buvo antgamtiški, tačiau nebuvo nenatūralūs. Tai buvo Jo galios žmogui ir gamtai pasireiškimai, tačiau jie nepažeidė dėsnių, o tik apreiškė aukštesnįjį dėsnį – proto viršenybę materijai, dvasios viršenybę protui, dieviškos malonės viršenybę žmogaus prigimčiai. Visi šie pranašumai atitinka aukščiausius moralės standartus, turi gilią simbolinę prasmę ir kilę iš tyro geranoriškumo, siekiant žmonių gerovės. Jo stebuklai aiškiai skiriasi nuo apokrifiniuose prasimanymuose aprašomų klaidinančių fokusų bei absurdiškų ir niekam nereikalingų triukų. Jo stebuklai buvo daromi nesiekiant pasipuikuoti, taip paprastai ir lengvai, kad buvo pavadinti tiesiog Jo „darbais“. Jie praktiškai patvirtino Jo doktriną ir natūraliai atspindėjo Jo nuostabią asmenybę. Būtų tiesiog neįtikėtina, jei tokio nuostabaus žmogaus nebūtų lydėję nuostabūs darbai.
Jo doktrina ir stebuklai buvo paženklinti skaisčiausiu ir švenčiausiu gyvenimu tiek slaptumoje, tiek viešai. Net pačius aršiausius savo priešininkus Jis galėdavo pasitikti klausimu: Kas iš jūsų apkaltins mane nuodėme? (Jn 8, 46), puikiai žinodamas, kad jie neras Jame jokios dėmelės.
Galiausiai savo aktyvų paklusnumą Jėzus užbaigė pasyviu paklusnumu kentėdamas ir su džiaugsmu atsiduodamas šventai Dievo valiai. Žydų hierarchų neapkęstas ir persekiotas, Judo išduotas į jų rankas, melagingų liudytojų kaltintas, Sinedriono pasmerktas, tautos atmestas, Petro išsižadėtas, tačiau Romos įstatymo ir teisėtvarkos atstovo pripažintas nekaltu, raudančios motinos ir ištikimųjų savo mokinių apsuptas, tomis tamsos viešpatavimo valandomis žodžiu ir tyla apreikšdamas avinėlio švelnumą ir Dievo didybę, melsdamas už savo žudikus, atgailaujančiam vagiui paskyręs vietą Rojuje, Jis pagaliau atidavė savo sielą savo dangiškajam Tėvui ir mirė sušukdamas: Atlikta! Jis mirė net nesulaukęs viso savo jėgų sužydėjimo. Jaunuolis – pasaulio Gelbėtojas! Jis mirė gėdinga mirtimi ant kryžiaus – teisusis už neteisiuosius, nekaltasis už kaltuosius, laisva valia tapo auka iš begalinės meilės siekdamas sutaikyti pasaulį su Dievu. Jis nugalėjo nuodėmę ir mirtį jų pačių teritorijoje, atpirko ir pašventino visus, kurie nori priimti Jo darbo vaisius ir pasekti Jo pavyzdžiu. Jis įsteigė Viešpaties vakarienę, skirtą iki pat laikų pabaigos atminti Jo mirtį ir nepamiršti apvalančios ir atperkančios Jo kraujo jėgos. Trečią dieną Jis prisikėlė iš kapo – mirties ir pragaro nugalėtojas, gyvybės ir prisikėlimo kunigaikštis. Po to Jis keletą kartų pasirodė savo mokiniams ir įgaliojo juos skelbti prisikėlimo Evangeliją visai kūrinijai. Jis vėl atsisėdo savo dangiškajame soste ir, išliedamas Šventąją Dvasią, įsteigė savo bažnyčią, kurią nuo to laiko saugo, globoja ir guodžia ir su kuria pažadėjo pasilikti iki pat tos dienos, kai Jis vėl ateis savo šlovėje teisti gyvųjų ir mirusiųjų.
Tokią štai gan „skurdžią“ istoriją evangelistai bendrais bruožais perteikia mums su vaikišku paprastumu; ir vis dėlto šiai istorijai toli gražu neprilygsta joks kitas aukščiausio meninio lygio istorinis kūrinys. Autoriai kukliai nutylėjo savo asmeninius įspūdžius, teužrašydami tik žodžius ir darbus savo Mokytojo, kurio šlovę jie regėjo – šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos.
Kita vertus, kas dar ryžtųsi aprašyti Jėzaus moralę, Jo charakterį, o pasiryžęs – ar kas liktų nenusivylęs savo darbu? Ar įmanoma jūrą išsemti šaukštu? Ar kas (galime paklausti drauge su Lavateriu) „anglimi galėtų nupiešti tekančios saulės šlovę“? Šiuo atveju nė vieno menininko idealas nepasiekia tikrovės, nors Jo idealai pranoksta bet kokią kitą tikrovę.
Kuo geresnis ir šventesnis žmogus, tuo didesnį atleidimo poreikį jis jaučia, ir kaip toli jam dar net iki savų netobulų tobulybės standartų. Tačiau Jėzus, būdamas tos pačios prigimties kaip ir mes, gundomas taip pat kaip ir mes, niekada nepasidavė pagundymams. Jis nesigailėjo nė dėl vienos savo minties, žodžio ar veiksmo. Jam niekuomet nereikėjo atleidimo, atsivertimo ar pataisymų. Jo harmoningas ryšys su dangiškuoju Tėvu niekuomet nebuvo nutrūkęs. Visas Jo gyvenimas buvo vienas nedalomas visiško pasišventimo Dievo šlovei ir amžinai žmonių gerovei aktas.
Jo dorybių ir gerųjų savybių sąrašas – kad ir koks išbaigtas jis būtų – pateiktų mums tik labai schematišką vaizdą. Tai absoliutus jokios dėmės ir nuodėmės neturintis Jėzaus tyrumas, kurį pripažįsta ir Jo bičiuliai, ir priešai. Tai tobula visų Jo savybių – meilės Dievui ir meilės žmogui, prakilnumo ir nuolankumo, stiprybės ir švelnumo, didybės ir paprastumo, susivaldymo ir atsidavimo – visų aktyviųjų ir pasyviųjų dorybių harmonija. Žodžiu, tai absoliuti tobulybė, iškelianti Jo charakterį nepasiekiamai aukščiau visų žmonių dorybių, tai išimtis bendroje taisyklėje, tai moralinis stebuklas istorijoje .
Beprasmiška stengtis palyginti Jį su kitais antikinių ar naujųjų laikų šventaisiais ir išminčiais. Net ir netikintis Ruso buvo priverstas sušukti: „Jei Sokratas gyveno ir mirė kaip išminčius, tai Jėzus gyveno ir mirė kaip Dievas“. Tai kur kas daugiau nei žvaigždėtas dangus virš mūsų galvų ar moralės įstatymas mūsų širdyje, kuris Kanto sielą pripildė nenumaldoma augančia pagarba ir baime. Tai žmonijos Šventų švenčiausioji, tikrieji vartai į dangų.
Jei jau pripažinome žmogišką Kristaus tobulumą (argi galėtų istorikas prieiti kitokios išvados?), žengiame kitą žingsnį – t. y. pripažįstame Jo nepaprastus teiginius, kurie yra tiesa arba, priešingu atveju, visiškai sugriauna pagrindą, kuriuo remiantis Jis yra visuotinai garbinamas ir gerbiamas. Neįmanoma kurti Kristaus gyvenimo vaizdinio, nepripažįstant Jo antgamtinio ir stebuklingo charakterio.
Kristaus dieviškumas bei visa Jo, kaip Atpirkėjo, misija yra tikėjimo dalykas, netelpantis į loginius ar matematinius paaiškinimus. Beribės dievybės ir riboto žmogiškumo įsikūnijimas, arba susijungimas viename asmenyje, iš tiesų yra paslapčių paslaptis. „Kas gali būti šlovingiau už Dievą? Kas gali būti gėdingiau už kūną? Kas gali būti nuostabiau nei Dievas kūne?” (Augustinas)
Palikus dogmatizavimą (nes tai nėra istoriko sritis), reikia pasakyti, kad Kristaus dieviškumas pats save įrodo, ir ši tiesa neatremiama bet kuriam mąstančiam protui ar istorijos tyrinėtojui. Dieviškumo paneigimas Jėzaus asmenį paverčia neįmenama mįsle. Kristaus dieviškumas – neatskiriama nuo Jo liudijimo apie save, sutinkamo kiekvienoje evangelijoje, nežymiai besiskiriantis Jono ir sinoptinėse evangelijose. Tik pagalvokite! Jis teigia esąs ilgai lauktasis Mesijas, išpildęs įstatymą ir pranašus, naujos ir visuotinės karalystės įsteigėjas ir įstatymdavys, pasaulio šviesa, visų tautų ir visų laikų mokytojas, kurio autoritetu neabejojama. Jis skelbiasi atėjęs į šį pasaulį, kad išgelbėtų jį iš nuodėmės – tai neįmanoma jokiam paprastam žmogui. Jis skelbiasi turįs galią atleisti nuodėmes žemėje, ir Jis dažnai naudodavo tą galią; Jis pranašiškai tvirtina, kad Jo kraujas bus pralietas už žmonijos nuodėmes. Jis ragina visus žmones sekti Jo pėdomis ir žada ramybę bei amžinąjį gyvenimą kiekvienam, kuris tik Juo patikės. Jis skelbia, jog egzistavo dar prieš Abraomą, pasaulį, iki atsirandant dieviškiems vardams ir garbinimui. Net ir kabėdamas ant kryžiaus Jis suteikia vietas Rojuje. Savo mokiniams paliepdamas krikštyti visas tautas, Jis veikia išvien su dangiškuoju Tėvu ir Dieviškąja Dvasia, pasižada likti su mokiniais net iki pasaulio pabaigos ir dar kartą sugrįžti šlovėje kaip visų žmonių Teisėjas. Jis – nuolankiausias ir romiausias iš visų žmonių – skelbia tokius stulbinančius dalykus taip natūraliai ir paprastai. Jis niekad nesvyruoja, niekad neatsiprašinėja, niekad nesiaiškina – visa tai Jis skelbia kaip akivaizdžias tiesas. Skaitydami jas vėl ir vėl, mes neaptinkame jokių neatitikimų, mums nekyla mintis apie pasipūtimą ar perdėtą Jo pasitikėjimą savimi.
Jei Jo liudijimas nėra tiesa, tai būtų pats bjauriausias piktžodžiavimas arba beprotystė. Tačiau tokia hipotezė nė akimirką neišsilaiko prieš moralinį Jėzaus tyrumą ir taurumą, išreikštą kiekviename Jo žodyje ir darbe, – tam pritariama visuotinai. Apie apsigavimą taip pat negali būti nė kalbos turint omenyje Jo protą, kuris visais atžvilgiais buvo šviesus ir sveikas. Kaip Jis, kuris niekuomet neprarado minčių nuoseklumo, kuris ramiai pakėlė visus sunkumus ir persekiojimus, kaip kad saulė praplaukia virš debesų, kuris visuomet pateikdavo pačius išmintingiausius atsakymus į pačius sukčiausius Jį mėginusius klausimus, kuris ramiai ir sąmoningai išpranašavo savo mirtį ant kryžiaus, savo prisikėlimą trečią dieną, Šventosios Dvasios išliejimą, Bažnyčios įsteigimą, Jeruzalės sugriovimą (Visos šios pranašystės tiksliai išsipildė!) galėtų būti fanatikas ar beprotis? Toks originalus, toks išbaigtas, toks nuoseklus, toks tobulas, toks žmogiškas ir tuo pat metu bet kokią žmogišką didybę pranokstantis charakteris negali būti nei apgaulė, nei prasimanymas. Poetas, kaip yra taikliai sakoma, šiuo atveju yra didingesnis nei jo herojus. Norint išgalvoti Jėzų reiktų kažko didesnio už Jėzų. Mums belieka užsičiaupti ir pripažinti Kristaus dieviškumą. O protas, persmelktas pagarbios baimės, turi tyliai nusilenkti prieš šiuos galingus žodžius – Aš ir Tėvas esame viena – ir drauge su skeptiškuoju Tomu sušukti: Mano Viešpats ir mano Dievas!
Šią išvadą patvirtina ir Jėzaus apsireiškimo pasekmės, kurios pranoksta vien žmogiškus gebėjimus ir galias. Krikščionybės istorija, rodanti gausybę prakilnesnio, skaistesnio, iki tol nepažinto ir už jos ribų nežinomo, tiesa ir meile grįsto gyvenimo vaisių – nesibaigiantis Kristaus gyvenimą komentaras, bylojantis apie Jį kiekviename puslapyje ir skatinantis pasekti Jo pavyzdžiu. Jo jėga jaučiama kiekvieną Viešpaties dieną, ji aidi iš dešimčių tūkstančių sakyklų, karalių rūmuose ir vargetų lūšnose, universitetuose ir kolegijose, kiekvienoje mokykloje, kur tik skaitomas Kalno pamokslas, kalėjimuose, prieglaudose, našlaičių namuose, taip pat ir laimingose šeimose bei nesibaigiančiuose tiražuose mokslinių darbų ir populiarių traktatų. Jei tokia krikščionybės istorija apskritai turi kokią nors vertę, tai ji dar vienas, naujas įrodymas, kad Kristus yra kritusio pasaulio šviesa ir gyvybė.
Nesimato nė ženklo, kad Jo galia silpnėtų. Jo karalystė plečiasi kaip niekad anksčiau ir jai skleidžiasi šlovinga galutinio triumfo visoje žemėje perspektyva. Sakoma, jog Napoleonas, būdamas tremtyje Šv. Elenos saloje, daug mąstė apie tai ir buvo priblokštas, jog milijonai žmonių pasiryžę mirti už Nukryžiuotąjį iš Nazareto, kuris meile įkūrė dvasinę imperiją, tuo tarpu niekas nenorėtų atiduoti gyvybės už Aleksandrą, Cezarį ar jį patį [Napoleoną]– už tuos, kurie jėga įkūrė laikinąsias imperijas. Šiame kontraste Napoleonas įžvelgė Kristaus dieviškumu įtikinantį argumentą. Jis pasakė: „Aš pažįstu žmones ir sakau jums – Kristus nebuvo žmogus. Visa Kristuje mane tiesiog pribloškia. Jo dvasia sutriuškina ir nugali mane. Jo negalima palyginti su jokiu kitu žmogumi. Jis toks yra vienas vienintelis”. O Getė, dar vienas žymus genijus, visiškai kitokio charakterio, tačiau lygiai taip pat nepasižymėjęs šališkumu religijai, paskutiniaisiais savo gyvenimo metais nužvelgdamas visą platų istorijos lauką buvo priverstas pripažinti: „<…> jei kada nors žemėje ir pasirodė dieviška būtybė, tai ji buvo Kristaus asmenyje. Kad ir kokią pažangą žmogaus protas darytų bet kurioje srityje, jis niekuomet nepranoks aukštumų krikščionybės moralės, kuri spinduliuoja ir šviečia mums iš evangelijų“.
Bet kokios pastangos racionaliai, mito ar legendos forma paaiškinti Kristaus gyvenimą, remiantis grynai žmogišku, natūraliu pagrindu, ar mėginimai stebuklinguosius darbus paversti paprastais įvykiais ar nekaltais prasimanymais sudūžta, atsitrenkę į Kristaus charakterio ir Jo liudijimo uolą. Gabiausieji Jėzaus biografai pasauliečiai išreiškia gilią pagarbą Jo charakteriui, pripažindami jį didžiausiu išminčiumi ir šventuoju, koks kada nors vaikščiojo šioje žemėje. Tačiau atmesdami Jo liudijimą apie Jo dieviškąją kilmę ir misiją, jie iš esmės laiko Jį melagiu. O atmesdami prisikėlimo stebuklą, didingą krikščionybės faktą jie paverčia srove, neturinčia šaltinio, namu be pamatų, padariniu be priežasties. Tuo tarpu senoji geroji krikščioniškoji tiesa ir tikėjimas išlieka nesudrebinami ir toliau žengia taikiai nukariaudami nuodėmę ir paklydimą.
Jėzus Kristus, evangelijų Kristus, istorinis Kristus, nukryžiuotasis ir prisikėlęs Kristus, Žmogus –Dievas iš tiesų yra pats realiausias, pats tikriausias ir palaiminčiausias iš visų faktų. Ir šis faktas – tai nenykstanti ir auganti jėga, kuri pripildo Bažnyčią ir nugali pasaulį. Ji pati geriausiai save įrodo – kaip saulė, kuri šviečia danguje. Šis faktas yra vienintelis įminimas siaubingai nuodėmės ir mirties mįslei, vienintelis įkvėpimo šaltinis gyventi šventą gyvenimą, mylint Dievą ir žmones, vienintelis vedlys į laimę ir ramybę. Žmogiškos išminties filosofijos atsiras ir vėl išnyks, karalystės ir imperijos pakils ir vėl sužlugs, tačiau Kristus visiems laikams išliks kelias, tiesa ir gyvenimas.
Vertė Rūta Rušinskienė
