Krikščionybės įkūrėjas
Philip Schaff
Praėjusios istorijos šimtmečiai riedėtų barškėdami tarsi tuščios statinės, jeigu jais nebūtų išpranašautas Kristus.
Augustinas
„Laikų pilnatvei” atėjus, Dievas siuntė savo viengimį Sūnų, „visų tautų Laukiamąjį”, atpirkti pasaulio iš nuodėmės prakeikimo ir įtvirtinti amžinosios tiesos, meilės ir ramybės karalystės visiems tiems, kurie tikės Jo vardą. Jėzuje Kristuje užsibaigia paruošiamasis dieviškosios ir žmogiškosios istorijos etapas. Jame pasiekia kulminaciją visi prieš tai žydams ir pagonims Dievo duoti apreiškimai. Jame išsipildo didžiausias pagonių ir žydų troškimas bei pastangos būti atpirktiems. Savo dieviškąja prigimtimi – kaip Logos – pasak šventojo Jono, Jis yra amžinasis Tėvo Sūnus, veikiančioji jėga pasaulio sukūrime, jo išsaugojime bei visuose parengiamuosiuose Dievo apsireiškimuose, kurie buvo atbaigti Jo įsikūnijimu. Savo žmogiškąja prigimtimi – kaip Jėzus iš Nazareto – Jis yra subrendęs žmonijos religinio augimo vaisius, turintis žemiškuosius savo protėvius, apie kuriuos šventasis Matas (Izraelio evangelistas) rašo pradėdamas nuo Abraomo, žydų patriarcho, o šventasis Lukas (pagonių evangelistas) kildina Jį nuo Adomo, visų žmonių tėvo. Jame kūno pavidalu gyvena visa Dievybės pilnatvė; Jame išsipildo ir žmogiškųjų dorybių bei pamaldumo idealas. Jis pats yra amžinoji tiesa ir dieviškasis Gyvenimas, asmeniškai susijungęs su mūsų prigimtimi. Jis yra mūsų Viešpats ir mūsų Dievas ir tuo pat metu kūnas iš mūsų kūno ir kaulas iš mūsų kaulų. Jame išsprendžiama religijos problema, įvykdomas žmogaus ir Dievo sutaikinimas, atstatomas bendravimas. Mums nebereikia laukti kokio kito, dar aiškesnio Dievo apreiškimo ar aukštesnio žmogaus religingumo pasiekimo nei tas, kuris jau yra garantuotas ir įvykęs Jo asmenyje. Tačiau, nors Jėzus Kristus ir užbaigia visą prieš tai buvusią istoriją, Jis pradeda naują nesibaigiančios ateities etapą. Jis yra naujojo kūrinio autorius, antrasis Adomas, atgimusios žmonijos tėvas, galva bažnyčios, „kuri yra Jo kūnas, pilnatvė To, kuris visa visame pripildo”. Jis yra tas tyrasis šaltinis, iš kurio šviesos ir gyvybės srovė nuo pat Jo atėjimo be perstojo trykšta visoms tautoms visais amžiais ir trykš tol, kol visa žemė prisipildys Jo šlovės, kol kiekvienos lūpos Dievo Tėvo garbei išpažins, kad Jis yra Viešpats. Visuotinis Kristaus dvasios ir Jo gyvybės pasklidimas bei absoliutus viešpatavimas taip pat bus ir žmonijos istorijos pabaiga, šlovingos amžinybės pradžia.
Jėzaus biografui tenka didinga ir tuo pat metu labai sunki užduotis: parodyti, kaip Jis, gyvendamas konkrečioje tautoje, konkrečiame amžiuje ir šalyje, veikiamas išorinių ir vidinių veiksnių, tapo Tuo, kuo Jam buvo lemta tapti, ir kuo Jis liks krikščioniškajam pasauliui – Dievas-Žmogus, pasaulio Gelbėtojas. Nuo amžių per amžius turėjusiam dieviškąją prigimtį, Jam nereikėjo tapti Dievu. Tačiau kaip žmogus, Jis turėjo paklusti žmogiškojo gyvenimo ir augimo dėsniams: Jis augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse (Lk 2, 52). Nors ir būdamas Dievo Sūnumi, Jis per savo kentėjimus išmoko paklusnumo ir ištobulintas tapo amžinojo išgelbėjimo priežastimi visiems, kurie Jam paklūsta (Hbr 5, 8-9). Tarp istorinio Jėzaus iš Nazareto ir Kristaus – tikėjimo idealo – nėra jokios prieštaros. Aiškus Jo žmogiškojo gyvenimo ir tuo pačiu Jo tobulumo ir iškėlimo virš visų kitų iki ir po Jo gyvenusių žmonių suvokimas neišvengiamai verčia mus pripažinti Jo paties liudijimą apie savo dievišką prigimtį.
Giliai suleisk savas šaknis, o Dieviškasis Vynmedi,
Į mūsų žemišką velėną.
Pats žmogiškiausias iš visų žmonių Ir vis dėlto pats dieviškiausias,
Esi Tu žiedas Dievo ir žmogaus.
Jėzus Kristus į šį pasaulį atėjo valdant Cezariui Augustui, pirmajam Romos imperatoriui, prieš pat karaliaus Erodo Didžiojo mirtį, likus ketveriems metams iki tradicinės Dionisijaus1 eros pradžios. Jis gimė Judėjos Betliejuje, ištekėjusiai merginai, mergelei Marijai, buvo karališkos Dovydo giminės palikuonis. Pasaulis tuo metu gyveno taikoje, o Jano2 vartai buvo uždaryti tik antrą kartą Romos imperijos istorijoje. Šis sutapimas savotiškai poetiškas ir svarbus moraline prasme: užsidarius vartams, žmonės galėjo išgirsti švelnią taikos žinią, kuri priešingu atveju būtų išnykusi karo verpetuose ir ginklų žvangesy bei nebūtų išgirsta. Angelai iš dangaus paskelbė Gerąją naujieną apie Jo gimimą, giedodami gyriaus giesmes. Žydų piemenys iš aplinkinių laukų ir pagonių išminčiai iš tolimųjų rytų šalių pasveikino gimusį karalių ir Gelbėtoją, atiduodami pagarbą tikinčiomis širdimis. Dangus ir žemė džiaugsmingai garbindami susirinko aplink kūdikėlį Kristų, ir šis palaimingas įvykis kasmet minimas tarp kilmingų ir prastuolių, turtingų ir vargšų, senų ir jaunų – visame civilizuotame pasaulyje.
Mintis apie tobulą vaikystę, nenuodėmingą ir šventą, tačiau absoliučiai žmogišką ir natūralų gyvenimą dar niekada iki tol nebuvo toptelėjusi nė vienam poetui ar istorikui. Kai tuos vaikystės metus, apie kuriuos evangelijų autoriai paprasčiausiai nutylėjo, pabandė nupiešti išgalvotos apokrifinių evangelijų legendos, vaikas jose buvo vaizduojamas kaip stebuklus darantis vunderkindas, kuriam lenkėsi laukiniai žvėrys, medžiai ir nebylūs stabai, kuris savo žaidimų draugų nuostabai molio rutulius pavertė skraidančiais paukščiais. Jėzaus jaunystės metus gaubia paslaptis. Mes težinome vienintelį, tačiau labai svarbų faktą. Būdamas dvylikos metų, Jis savo klausimais ir atsakymais apstulbino šventyklos išminčius, visai nepapiktindamas jų savo nekuklumu ir Jo amžiui nebūdinga išmintimi. Toks didelis Jo susidomėjimas savo dangiškojo Tėvo reikalais sukėlė jo žemiškųjų tėvų pagarbą ir baimę, tačiau Jis liko klusnus jiems visame kame. Čia taip pat matome ryškią liniją, skiriančią antgamtinį istorijos stebuklą nuo nenatūralių, apokrifinių prasimanymų, kuriuose Jėzus pateikia mokslinius atsakymus į šventyklos išminčius labiausiai gluminančius klausimus apie astronomiją, mediciną, fiziką, metafiziką, astrofiziką.
Išorinės Jo jaunystės dienų gyvenimo sąlygos ir aplinka ryškiai kontrastuoja su stulbinančiais Jo viešosios veiklos rezultatais. Augo Jis tyliai, ramiai, niekieno nepastebėtas nuošaliame Galilėjos kalnų apsuptame kaimelyje, kuris pasižymėjo nebent tuo, kad buvo visiškai nereikšmingas. Mokėsi Jis kuklioje dailidės dirbtuvėje, toli nuo Jeruzalės miesto, toli nuo mokyklų ir bibliotekų, neturėdamas jokių mokymosi priemonių, nebent tas, kurios buvo prieinamos pačiam nuolankiausiam žydui: tai dievotų tėvų rūpestis, gamtos grožis, pamaldos sinagogoje, slaptas sielos bendravimas su Dievu ir Senojo Testamento raštai, kuriuose simboliais ir pranašystėmis buvo aprašytas Jo paties charakteris ir misija. Bet kokios pastangos įrodinėti, kad Jo mokymas atspindi kokių nors to meto mokyklų ar religinių sektų kryptis, yra visiškai bergždžios. Apie protėvių tradicijas Jis nekalbėdavo kitaip, kaip tik reikšdamas joms pasipriešinimą. Panašiai Jis skyrėsi ir nuo fariziejų bei sadukiejų ir sukeldavo jų aršų kaip mirtis pasipriešinimą. O su esėjais3 Jis apskritai niekuomet neužmezgė ir nepalaikė jokių ryšių. Jis buvo nepriklausomas nuo žmonių mokslo ir literatūros, mokyklų ar partijų. Pasaulį Jis mokė kaip Tas, kuris jam nieko nebuvo skolingas. Jis nužengė iš dangaus ir kalbėjo iš savo asmeninio bendravimo su didžiuoju Jehova pilnatvės. Jis nebuvo nei filosofas, nei menininkas, nei oratorius. Ir vis dėlto Jis buvo išmintingesnis už visus išminčius, kalbėjo taip, kaip iki tol joks žmogus nebuvo kalbėjęs, ir savo bei visose ateities kartose paliko tokį ryškų pėdsaką, kokio joks žmogus niekad nebuvo palikęs ir negali palikti. Štai kodėl buvo tokia didžiulė jo kraštiečių nuostaba, išreikšta klausimais: Iš kur Jam tai? (Mk 6, 2) Iš kur Jis žino raštą, visai nesimokęs? (Jn 7, 15). Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklingi darbai (Mt 13, 54).
Savo tarnavimą viešumoje Jis pradėjo būdamas trisdešimties metų, po Jono krikšto (Jo, kaip Mesijo, inauguracijos) ir po savo, kaip Mesijo, išbandymo dykumoje – gundymo, analogiško pirmojo Adomo gundymui Rojuje. Jo tarnavimas tęsėsi tik trejus metus. Nepaisant to, tuose trejuose metuose sutelpa pati giliausia religijos istorijos prasmė. Jokios kitos iškilios asmenybės gyvenimas neprabėgo taip greitai, taip ramiai bei nuolankiai ir nebuvo taip atitolęs nuo pasaulio šurmulio ir sąmyšio, kaip Jo gyvenimas. Ir jokia kita asmenybė po Jo jau nebesukėlė tokio visuotinio ir ilgalaikio susidomėjimo. Pats Jis puikiai suvokė šį kontrastą: pranašavo apie savo pažeminimą – labiausiai žeminančią mirtį ant kryžiaus, ir po to atsirasiančią tokią trauką prie to kryžiaus, kuriai neįmanoma atsispirti, – ir tai kasdien vyksta visur, kur tik žinomas Jo vardas. Tas, kuris galėjo pasakyti – o Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs (Jn 12, 32) – apie istorijos eigą ir žmogaus širdį išmanė daugiau, negu visi prieš Jį ar po Jo gyvenę išminčiai ir įstatymų leidėjai.
Iš anglų k. vertė
Rūta Rušinskienė
