Karalystė šiuo metu nėra įkurta
Plačiai yra paplitusi mintis, kad Dievo Karalystė jau egzistuoja šiuo metu ir tai yra dabartiniai tikintieji – “bažnyčia”. Nors perspektyvoje tikri tikintieji yra išgelbėti ir jiems paskiros galimos vietos Karalystėje, bet negali būti abejonės, jog šiuo metu mes nesame Karalystėje, kadangi Kristus dar nėra sugrįžęs ir įkuręs jos.
Iš to, ką mes esame iki šiol išnagrinėję, turėtų būti aišku, kad “kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės” (1 Kor 15:50). Mes turime paveldėti “karalystę, pažadėtą jį mylintiems” (Jok 2:5), nes krikštas padaro mus pažadų Abraomui paveldėtojais, o šitie pažadai yra Karalystės Evangelijos pagrindas (Mt 4:23; Gal 3:8,27-29). Dažnai susiduriama su pažadu paveldėti karalystę grįžus Kristui, kada bus išpildyti pažadai Abraomui (Mt 25:34; 1 Kor 6:9,10; 15:50; Gal 5:21; Ef 5:5). Jau pats žodžių vartojimas rodo tai įvyksiant ateityje, ir todėl šiuo metu tikintieji nėra karalystėje.
Jėzus paskė palyginimą norėdamas pataisyti tuos, kurie mokė, kad “netrukus turinti apsireikšti Dievo karalystė”. Tad jis kalbėjo: “Vienas didžiūnas iškeliavo į tolimą šalį gauti karaliaus sosto, o vėliau turėjo sugrįžti atgal”. Šiam laikui jis davė savo tarnams tam tikras užduotis. “Gavęs karalystę, jis sugrįžo ir liepė pašaukti tarnus” teismui (Lk 19:11-27).
Didžiūnas simbolizuoja Kristų, iškeliaujantį į “tolimą šalį”, į dangų, gauti karalystės, su kuria jis sugrįž savo antrojo atėjimo metu teismui. Todėl neįmanoma, kad “tarnai” būtų karalystėje dabar, kol čia nėra jų Viešpaties.
Štai tolesni šito įrodymai:
– Jėzus atvirai pareiškė: “Mano karalystė ne iš šio pasaulio (amžiaus)” (Jn 18:36). Betgi net tuo metu Jis galėjo paskyti: “Aš esu karalius” (Jn 18:37). Taigi dabartinė Kristaus karališka valdžia dar nereiškia, kad jo karalystė šiuo metu egzistuoja.
– Kristus pasakė savo mokiniams daugiau nebegersiąs vyno “iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje” (Mt 26:29). Tai aiškiai leidžia suprasti, kad karalystė turi būti įkurta ateityje, ir būtent taip žmonės suprasdavo Kristų, skelbiantį “gerąją naujieną (t.y. išankstinę žinią) apie Dievo karalystę” (Lk 8:1). “Palaimntas, kas vaišinsis (ateityje) Dievo karalystės pokylyje!” – toks buvo jų komentaras (Lk 14:15).
– Lk 22:29,30 pratęsia šią temą: “Aš jums skiriu valdyti karalystę… Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo”.
– Jėzus išaiškino ženklus, kurie bus prieš jo antrąjį atėjimą ir pabaigė šiuo komentru: “Taip pat pamatę tai dedantis, žinokite, kad Dievo karalystė arti” (Lk 21:31). Tai neturėtų prasmės, jei karalystė egzistuotų jau dabar, prieš antrąjį atėjimą.
– “Per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę” (Apd 14:22). Todėl kentėdamas kiekvienas tikintysis maldoje nuolat prašo karalystės atėjimo (Mt 6:10).
– Dievas “jus šaukia į karalystę ir šlovę” (1 Tes 2:12); mes, savo ruožtu, turime ieškoti įėjimo į tą karalystę, gyvendami dvasinį gyvenimą dabar (Mt 6:33).
Dievo karalystė jau yra jumyse?
Nepaisant viso to, kas tikrai yra neabejotina, daugelis ortodoksalių “krikščionių” tiki, kad karalystė egzistuoja jau dabar tikinčiųjų širdyse, ir grindžia šį tikėjimą vienui viena eilute: “Dievo karalystė jau yra jumyse” (Lk 17:22). Teisingesnis vertimas yra: “Dievo karalystė jau yra tarp jūsų”. Iš konteksto matyti, kad Jėzus kalbėjo fariziejams (20 eil.); todėl žodžiuose “tarp jūsų” kalbama apie juos. O jie tikrai nebuvo krikščionys – Dievo karalystė nebuvo įkurta jų širdyse.
Išoriškai žydai laukė Mesijo su dideliu uolumu. Minėtoje eilutėje “Dievo karalyste” berods vadinamas Mesijas, kadangi jis turi būti šios karalystės karaliumi. Štai Jėzui įžengiant į Jeruzalę, žmonės šaukė: “Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei!” (Mk 11:9,10). Čia Mesijas sugretinamas su “karalyste”. Taip ir Jonas Krikštytojas skelbė, kad “prisiartino dangaus karalystė. O jis (Jėzus) buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs” (Mt 3:2,3). Mūsų nagrinėjamoje ištraukoje Lk 17:20-24, kalbėdamas apie “žmogaus sūnaus” atėjimą Jėzus atsakė į klausimą, “kada ateis Dievo karalystė”.
Kristus norėjo pasakyti, kad žydai, išoriškai labai laukdami Mesijo atėjimo ir tikėdamiesi jo greito pasirodymo su didele jėga, nesuvokė, jog Mesijas – “Dievo karalystė” – jau buvo tarp jų nuolankiame Jėzaus asmenyje. Taigi jis perspėjo juos: “Dievo karalystė (Mesijas) ateina nepastebimai… Dievo karalystė jau yra tarp jūsų” (Lk 17:20,21).
