Egzorcizmas

Egzorcizmas – blogio dvasių ar demonų išvarymas iš žmonių, vietų arba daiktų, kur jie yra įsikūniję. Pats pavadinimas yra kilęs iš graikiško atitikmens “exorkizein”, kas išvertus ir reikštų “nelabos jėgos išvarymą”.

Medicininės pažangos dėka šiandien mažiau tikinčiųjų “piktosios dvasios įsikūnijimu į žmogų”. Krikščioniškas tikėjimas velnio išvarymu, žinia, nėra šiuolaikinis reiškinys. Naujajame Testamente galima surasti istorijų, kuriose pasakojama, kaip Kristus išvijęs demonus, užvaldžiusius žmonių kūnus. Kad ir Evangelijoje pagal Morkų, penktame skyriuje rašoma, kaip Kristus išvijęs demoną, vardu Legionas: “Šventykloje buvo žmogus, užvaldytas blogio jėgos”. Kristus išvijęs nelabąjį sakydamas: “Nutilk ir palik jį.-Tada blogio dvasia garsiai rėkdama išėjo iš žmogaus kūno”. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad panašūs pasakojimai gali sukelti klaidinantį įspūdį apie tokių atvejų skaitlingumą, be to, senovės izraelitai bet kokias tuometine medicina nepaaiškinamas ligas priskirdavo “apsėdimui”.

Viduramžiais “velnio apsėdimas” buvo toks paplitęs reiškinys, jog priminė psichinę epidemiją. Tipišku pavyzdžiu galima laikyti vienuoles uršulietes iš Loudun miesto Prancūzijoje. Nors ir po šiai dienai nežinoma tikroji jų pamišimo priežastis, psichiatrijos profesorius V.P. Osipovas pateikia savo versiją: ” Aristokratei Žanai de Belfil, vienai iš vienuolyno vyresniųjų, naktimis ėmė vaidentis ne per seniausiai mirusio vienuolyno prioro šmėkla. Pastarasis neatstojo nuo vienuolės begėdiškai glamonėdamas ir kalbėdamas nešvankybes. Po to, kai nukentėjusioji apie savo nelaimę papasakojo kitoms seserims vienuolėms, “velnio apsėdimas” įgijo masinės erotinės psichozės pobūdį. Erotinė ekstazė neapleido vienuolių nei dieną, nei naktį, šios nuolat kalbėjo apie santykius tiek su demonais, tiek su angelais… Moteriškės raitėsi pasibaisėtinose konvulsijose, rangėsi, ropojo keturpėsčios, lojo, kudakavo, miaukė ir pan., tuo gąsdindamos aplinkinius. Konvulsijų metu jos vardino demonus, kurie jas neva užvaldę, taip pat vardus tų, kurie jas tais demonais “užleido”. Bažnytininkai demonus bandė išvaryti užkeikimais, taip pat buvo suimtas ir sudegintas ant laužo tariamasis raganius”.

Egzorcizmas praktikuojamas ir po šiai dienai. Keletas nutikimų, apie kuriuos rašė užsienio spauda, kai velnio išvarymo ritualai baigėsi tragedijomis:

1974m. vasarį Deilisitty miste (JAV) vietinis kunigas Karlas Petšeldas atliko egzorcizmo ritualą bandydamas išvyti demoną, neva “apsėdusį” trijų asmenų (vyro, žmonos ir dviejų metų jų vaiko) šeimą.

1975m. šventikai iš Heiverkrofto (Anglija) “Krikščionių brolijos” Vincentas ir Smitas atliko egzorcizmo ritualą Maiklui Teilorui. Visą naktį tesėsi viduramžiškos ceremonijos, kurių metu kunigai sukdami ratus apie nelaimėlį vapėjo užkeikimus, kol šiam iš tiesų pasimaišė protas. Po ceremonijos M. Teiloras grįžo namo, kur nebesivaldydamas nužudė savo 29 metų žmoną Kristiną. “Ekzorcistai” taip ir nebuvo nubausti. Tais pačiais metais Jorko mieste grupė Šv. Mykolo pasekėjų vienai Jorko universiteto filosofijos fakulteto studentei surengė demonų išvarymo ritualą vien todėl, kad ši pareiškė, jog netiki velnio egzistavimu.

1976m. ekzorcizmo auka tapo Biurceburgo universiteto (FVR) studentė Aneliza Michel. Ritualą atliko pastorius Arnoldas Rencu, kuriam vadovavo vyskupas Štenglis. Mergina buvo marinama badu, jai po kelias paras iš eilės neleisdavo užmigti, kol šioji pasimirė. Pastorius vėliau tik “paguodė” merginos tėvus, kad “nuo velnio jėgos apsivaliusi jos siela nuskriejo prie aukščiausiojo sosto”.

1995m. San Franciske “egzorcistai” mirtinai sumušė moterį, bandydami iš jos išvaryti demonus.

1998m. Seivilyje (Sayville, JAV) bebandydama išvyti velnią, motina polietileniniu maišeliu uždusino savo dukterį.

2001m. Naujojoje Zelandijoje mirė mirtinai bažnytininkų sumušta 37 metų moteris Džoana Li, taip pat po nesėkmingo bandymo iš jos “išvaryti velnią”.

Daugelis senovinių kultūrų turėjo blogio dvasių išvarymo ceremonijas, tačiau ir po šiai dienai Katalikų Bažnyčia tiki velnio “apsėdimu” ir savo tarpe ruošia egzorcistus. Kad išvyti žmones apsėdusius demonus naudojami specialūs nusistovėję bažnytiniai ritualai (iš viso 27 punktai), kurių metu kalbamos Dievo, arba kitų jėgų, kurioms tie demonai paklūsta, vardu maldos, užkeikimai, tariami specialūs šventi žodžiai ar vardai, gali būti panaudojamas šventintas vanduo, relikvijos, nukryžiuotojo simbolis… Egzorcizmą praktikuoja ne tik katalikai, bet ir protestantai. Pagal Michael Kuneo, yra apie 500 – 600 įvairiausių evangeliškų įstaigų, atliekančių šiuos ritualus.

Daugelį žmonių suklaidina vadinamieji “apsėstųjų požymiai”, kada žmogus raitosi, jį tąso konvulsijos, jis rėkia, staugia ir pan. Dar psichoneurologas V.M. Bechterevas rašė, kad “visi iki šiol atlikti stebėjimai rodo, kad tokia būsena būdinga isteriško charakterio žmonėms”. Apie patofiziologinį isterijos mechanizmą rašė ir akademikas I.P. Pavlovas. Savo ilgamečiuose tyrimuose jis nustatė, kad esant įgimtai silpnojo tipo nervinei sistemai, veikiant stipresniems afektams (audringa trumpalaikė emocija, pvz. išgąstis, siaubas) išsivysto tam tikri procesai, iš kurių ilgainiui ir išsirutulioja aukščiau minėtieji simptomai – konvulsiniai priepuoliai ir kitos afektinės reakcijos. Visgi tokiam isterijos išsivystymui reikalingos tam tikros sąlygos, tokios kaip fizinis bei psichinis žmogaus išsekimas ir kt. Viduramžių moteris prie to privesdavo pernelyg sunkus fizinis darbas, ankstyva motinystė ir beteisiškumas šeimoje. Įtakos turėjo tamsumas ir nuolatinė prietaringa raganų ir raganių baimė, tikėjimas, kad demonai nesunkiai gali įsikūnyti žmogaus kūne. Būtent šios priežastys, o ne “dvasių užvaldymas” sukelia aukščiau aprašytus simptomus. Didžiąja dalimi (jei ne visais) atvejų dėl tariamo demonų užvaldymo kenčia žmonės su psichiniais sutrikimais, Tiureto (Tourett) sindromu, sergantys epilepsija, šizofrenija arba psichiškai sveiki, tačiau pernelyg pasiduodantys įspūdžiams ir giliai tikintys. Bet kokiu atveju tai yra elektrocheminių, neurocheminių ar kitokių fizinių ar emocinių sutrikimų pasekmė.