Dievo veido ieškojimas

Dievo buvimas, Dievo begalybė, kurios dalyviu aš pasidarau, mes Jame gyvename, judame ir esame, sakė šv. Paulius (Apd 17, 28). Ar žiedas galėtų pamiršti stiebelį, kuris jį palaiko ir leidžia šiuo momentu jam būti? Aš esu amžinas ir nesunaikinamas Dievo duonos trupinys, arba pasak J.Maritain – aš esu bereikšmis pasauliui, bet ne bereikšmis Dievui. Būtent dėl to, ir vien tik dėl to aš esu pats sau svarbiausias asmuo. Jei aš esu, vadinasi, Dievas apie mane galvoja. Sūnaus palaidūno tėvas laukė jo sugrįžtant. Dievas visomis mano kūno ląstelėmis kuria mane gyvenimui.

Su ta didžiąja mintimi apie Dievo buvimą ir begalybę susijusi ir kita mintis – mintis apie Dievo malonę. Dievas man leidžia prie Jo priartėti. Dievas, kuris man duoda buvimą, per savo Sūnų padaro mane savo sūnumi. Aš galiu tarti Tėve mūsų. Aš esu Šventosios Dvasios buveinė.

Šventieji ir mistikai niekada neišskiria dviejų dalykų: Dievo begalybės ir malonės. Ir pas šv. Teresę Avilietę, ir pas šv. Kryžiaus Joną, ir šv. Pranciškų Salezietį, šv. Pranciškų Asyžietį ir dar daugelį kitų mes visuomet randame stipriai išreikštą šią mintį: Dievas yra kiekvienos būtybės gelmėje, todėl mes visuomet jį surandame, įsigilinę į save.

Tas dvilypis Dievo buvimas, kurio viena dalis yra pasaulyje ir labiau juntama, o kita – Švč. Trejybės gyvenimas mumyse, yra begalinės ramybės šaltinis.

Kiekvienas tai aiškina savaip. Šv. Paulius tvirtina: žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent Jo valia pašauktiesiems (Rom 8, 28).

O visada rami Trejybe, ramusis Dieve, kuris viską nuramini, sakoma lotyniškoje viduramžių poemoje. Psalmistas sako: tiesk iš aukštybių man ranką… Iš tikrųjų mes dar tikriau esame Dievo rankoje, negu paukštelis žmogaus delnuos, nes Dievo rankoje mes esame visa savo būtimi. Ir mes iš tikrųjų galime būti, kaip sako sesuo Švč. Trejybės Elzbieta, nurimę ir ramūs, lyg būtume jau amžinybėje. Tikėjimu aš jungiuosi su Dievu, kuris čia yra. Netgi audros, nevilties momentais, kai man “jau visko užtenka”, ar kai “taurė jau sklidina”, aš nurimstu. Aš negaliu abejoti Dievo buvimu, nes gyvenu, nes Dievas mane saugo savo žvilgsniu. Mane stiprina Dievo veido ieškojimas. Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau (Ps 27, 8).

Ieškodamas aš turiu dvigubą pagalbą. Kadangi Dievas pirmasis imasi iniciatyvos, Jis pirmas žvelgia į mane, ir aš esu įtraukiamas į Dievo veido orbitą, tartum neregimai pagautas. Al-Hallaj, šventas musulmonų mistikas, nuostabiai tai išreiškia: aš šaukiuosi Tavęs… Ne, tai tu kvieti mane prie savęs. Kaip aš galėčiau kalbėti Tau, jei Tu nekalbėtum man? Mes giedame: aš ieškau Tavo veido, Viešpatie, bet mes galėtume giedoti (ir tai būtų dar teisingiau), Tu ieškai savo veido, Viešpatie, mano širdies gelmėje, nes Dievas visada ieško mumyse savo veido – savo veido ir panašumo.

Tačiau yra ir kitas be galo tvirtas kelias: mes randame Dievo veidą Kristaus veide. Kaip malonė, įskiepyta į mūsų būtį, veda mus iki pačių Dievo gelmių, taip viso Senojo Testamento Dievo veidą mes atrandame Kristaus veide. Kas yra matęs mane, yra matęs mano Tėvą, sakė Jėzus Pilypui (Jn 14, 9).

Dabar mums reikia ieškoti Dievo šlovės, spindinčios Kristaus veide (plg. 2 Kor 4, 6). Taip, Dievo šlovė spindi Kristaus veide, ir šv. Jonas sako: Dievo niekas niekada nėra matęs; tiktai Viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį atskleidė” (Jn 1, 18). Jis yra Dievo šlovės atšvaitas ir Jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą (Žyd 1, 3). Ir mes patys esame Jame perkeisti. Amžinasis gyvenimas bus toks: jie regės Jo veidą, ir jų kaktose bus Jo vardas (Apr 22, 4).

Šv. Kryžiaus Jonas išgyvena to perkeičiančio žvilgsnio paslaptį:

Kai pažvelgei Tu į mane,
Iš Tavo žvilgsnio plūdo į mane malonė,
Nes Tu mane mylėjai.
Ir mano akys, ieškančios Tavojo veido,
Galėjo garbinti, ką rado Tavyje.

Neniekinki manęs,
Nors Tu ir juodą mane pamatei.
Dabar gali maloniai žvelgti,
Nes vien tik savo pažvelgimu
Tu man jau suteikei malonę ir gražumą.

Pagal Jacques Loew “Malda galiūnų mokykloje”