Dievo pažadai: Įvadas

Taigi, jau esame pakankamai smulkiai aptarę Dievo esmę ir Jo darbus. Mes išsiaiškinome gana daug labai sunkių klausimų. Dabar pasistengsime objektyviai išnagrinėti tai, ką “Viešpats pažadėjo Jį mylintiems” (Jok 1:12; 2:5) už Jo įstatymų laikymąsi (Jn 14:15).

Dievo pažadai Senajame Testamente ir yra tai, kas sudaro tikrąją krikščionišką viltį. Pačiu atsakingiausiu momentu, kai teisme buvo sprendžiamas jo likimas, Paulius kalbėjo apie būsimą apdovanojimą, dėl kurio jis buvo pasiruošęs prarasti viską savo gyvenime: “Dabar aš čia stoviu ir esu teisiamas už tai, kad viliuosi pažadu, kurį Dievas yra davęs mūsų tėvams – dėl šitos vilties esu kaltinamas” (Apd 26:6,7). Didelę dalį savo gyvenimo jis praleido skelbdamas “gerą naujieną apie protėviams duotą pažadą”, kurį “Dievas įvykdė – prikeldamas Jėzų” (Apd 13:32). Paulius paaiškino, kad tikėjimas Dievo pažadais suteikė jam prisikėlimo iš numirusių viltį (Apd 26:6-8 plg. 23:8), o taip pat žinių apie antrąjį Jėzaus atėjimą, apie teismą ir Dievo Karalystės įkūrimą (Apd 24:25; 28:20,31).

Visa tai palaidoja mitą, kad Senasis Testamentas – tai tik fragmentinė Izraelio istorija, kuri nekalba apie amžinąjį gyvenimą. Bet prieš 2000 metų priimtas Dievo nutarimas pažadėti mums amžinąjį gyvenimą per Jėzų nebuvo netikėtas. Dievas turėjo tokį ketinimą nuo pat pradžių:

“Su viltimi amžinojo gyvenimo, kurį nemeluojantis Dievas pažadėjo prieš amžinuosius laikus, o nustatytam metui atėjus, apreiškė Savo žodį skelbimu, kuris man patikėtas Dievo, mūsų Gelbėtojo, įsakymu” (Tit 1:2,3).

“Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums šį amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums” (1 Jn 1:2).

Kadangi Dievas nuo pasaulio pradžios turėjo ketinimą suteikti Savo žmonėms amžinąjį gyvenimą, todėl mažai tikėtina, kad Jis tylėtų apie tai visą Senajame Testamente aprašytą Savo bendravimo su žmonėmis laiką, trukusį 4000 metų. Tiesą sakant, Senajame Testamente yra gausybė pranašysčių ir pažadų, iš kurių kiekvienas pateikia daug smulkmenų apie šią viltį, kurią Dievas paruošė Savo žmonėms. Todėl tam, kad būtume išgelbėti, mes turime suprasti Dievo pažadus, duotus žydų protėviams. Paulius netgi priminė tikintiesiems Efeze, kad prieš sužinodami tai, “jie buvo be Kristaus, atskirti nuo Izraelio bendruomenės, svetimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje” (Ef 2:12), nors, be abejonės, jie prieš tai manė, jog jų pagoniškasis tikėjimas gali suteikti kažkokią viltį ir žinių apie Dievą. Tas parodo Senajame Testamente pateiktų Dievo pažadų nežinojimo rimtumą. Tai iš tikrųjų reiškia “būti be vilties ir be Dievo pasaulyje”. Atsiminkite, jog Paulius krikščionišką viltį apibūdino kaip viltį “pažadu, kurį Dievas yra davęs mūsų (žydų) protėviams” (Apd 26:6).

Sukelia gailestį tas faktas, kad tik nedaugelis bažnyčių skiria reikiamą dėmesį šioms vietoms Senajame Testamente. “Krikščionybė” degeneravo į religiją, pagrįstą Naujuoju Testamentu, nors ir šiuo atveju dažniausiai naudojama tik nedidelė dalis eilučių iš jo. Jėzus labai aiškiai tą išdėstė:

“Jeigu jie neklauso Mozės (t.y. pirmųjų penkių Biblijos knygų, kurias jis parašė) ir pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų” (Lk 16:31).

Kai kurie žmonės mano, jog jiems pakanka vien tik tikėti Jėzaus prisikėlimu (plg Lk 16:30), bet Jėzus pasakė, kad šito nepakanka be nuodugnaus Senojo Testamento žinojimo.

Jėzus paaiškino, jog po Jo nukryžiavimo apaštalai prarado tikėjimą dėl nedėmesingo požiūrio į Senąjį Testamentą:

“Tada Jis jiems tarė: ‘O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi ne taip turėjo Kristus kentėti ir įeiti į savo šlovę?’ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta” (Lk 24:25-27).

Atkreipkite dėmesį į tai, kaip Jėzus pabrėžia, jog visas Senasis Testamentas kalba apie Jį. Apaštalai buvo skaitę ar girdėję Senojo Testamento žodžius, bet jie nesuprato gilios jų prasmės, ir todėl negalėjo iš tikrųjų patikėti jais. Taigi kad sustiprėtų tikrasis tikėjimas, reikia teisingai suprasti Dievo Žodį, o ne šiaip sau skaityti jį. Žydai tiesiog fanatiškai skaitydavo Senąjį Testamentą (Apd 15:21), bet nesuprasdami jo ryšio su Jėzumi ir Jo Evangelija, jie iš tikrųjų netikėjo Senuoju Testamentu, ir todėl Jėzus pasakė jiems:

“Jeigu jūs tikėtumėte Moze, tai tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane. Bet jeigu jūs netikite jo raštais, kaipgi patikėsite mano žodžiais?!” (Jn 5:46,47).

Nežiūrint viso jų Biblijos skaitymo, jie paprasčiausiai nematė joje tikros žinios apie Jėzų, nors mėgavosi mintimis, jog išgelbėjimas jiems garantuotas. Jėzus turėjo pasakyti jiems:

“Tyrinėkite Raštus (t.y. skaitykite juos dėmesingai – plg. Apd 17:11), nes manote juose turį amžinąjį gyvenimą. O Raštai liudija apie Mane” (Jn 5:39).

Ir taip gali būti su daugeliu žmonių, kurie paviršutiniškai žino kai kuriuos įvykius ir teiginius Senajame Testamente; tas jų žinojimas yra įgytas atsitiktiniu Raštų skaitymu. Nuostabūs Kristaus žodžiai ir Evangelija apie Dievo Karalystę, kaip ir ankščiau, nepasiekia jų. Šiame skyriuje bandoma išvesti žmones iš tokios padėties, atveriant pagrindinių Senojo Testamento pažadų tikrąją prasmę. Tai pažadai:

– Edeno sode

– duoti Nojui

– duoti Abraomui

– duoti Dovydui

Šių pažadų aprašymas yra pateiktas pirmose penkiose Biblijos knygose (Pradžios – Pakartoto Įstatymo), kurias parašė Mozė, ir Senojo Testamento pranašų knygose. Ten randami visi krikščioniškos Evangelijos elementai. Paulius paaiškino, jog pamokslaudamas jis nepasakė nieko kito, “o tik tai, ką skelbė įvyksiant pranašai ir Mozė, būtent, kad Kristus kentės, jog pirmutinis prisikels iš numirusių ir paskelbs šviesą tautai” (Apd 26:22,23). Ir paskutinėmis savo gyvenimo dienomis Paulius tęsė tą patį: “Nuo ryto iki vakaro jis aiškino jiems ir liudijo apie Dievo Karalystę, įrodinėdamas jiems Jėzų iš Mozės Įstatymo ir Pranašų” (Apd 28:23).

Pauliaus, šio didžiojo krikščionio, viltis turėtų būti taip pat ir mūsų viltimi; jo gyvenime tai buvo tarsi nuostabi šviesa tunelio gale, ir taip turėtų būti kiekvieno rimto krikščionio gyvenime. Įkvėpti tokiu pavyzdžiu, mes dabar galime “tyrinėti Raštus”.