Didysis Amerikos prabudimas
Rugsėjo 11-oji tarptautinio terorizmo akivaizdoje sutelkė visą pasaulį. Išpuolis amerikiečių širdyse sužadino patriotinius bei religinius jausmus. Jie palaiko savąjį prezidentą. Dera pastebėti, kad kaip tik šiuo metu JAV bei Izraelis, kurio konfliktas su palestiniečiais, kaip matyti, ir yra pagrindinė teroro aktų priežastis, išsirinko ryžtingus ir tvirtų politinių bei moralinių įsitikinimų vadovus. Jų atsakomybė šiuo metu milžiniška. Po nelaimės prisipildė Amerikos bažnyčios. Žmonės suskubo gręžtis į Viešpatį ir melsti pagalbos. Manau, mūsų skaitytojams būtų įdomu sužinoti amerikiečių religingumo ištakas ir susipažinti su Jungtinių Amerikos Valstijų prabudimais. Norėčiau plačiau papasakoti apie vieną iš jų, vykusį XVIII a. pirmoje pusėje, vadinamąjį Didįjį prabudimą.
Prabudimai pasireikšdavo tiek vidiniu, tiek išoriniu tikinčiųjų aktyvumu, dinamišku evangelizmu, pakitusiais doroviniais standartais ir daugeliu kitų požymių. Tokie religiniai sąjūdžiai kildavo kaip atsakas į moralės nuosmukį arba į išorinį padorumą bei pamaldumą. Tokių prabudimų priežastimi tapdavo tiek sunkus, krizinis laikotarpis, kai žmonės karštligiškai ieškodavo pagalbos, tiek ir ramus, aprūpintas gyvenimas, kai gyvas tikėjimas užleisdavo vietą formaliam, išoriniam ir reformų būtinybė tapdavo akivaizdi.
XIX a. pirmoje pusėje prancūzų politikas, sociologas bei istorikas Aleksis Toskevilis savo klasika tapusiame veikale “Apie demokratiją Amerikoje” rašė: “Kai atvykau į Jungtines Valstijas, mane pirmiausia nustebino žmonių religingumas. Kuo ilgiau čia buvau, tuo aiškiau man atsivėrė tų naujų faktų svarbūs politiniai padariniai. Kiek žinau, Prancūzijoje laisvė ir religingumas beveik visada nesuderinami dalykai. Amerikoje jie glaudžiai susiję – ir viena, ir kita viešpatauja drauge toje pačioje žemėje”. Galima tik pridurti, kad Amerikoje susiję ne tik laisvė bei religingumas, bet ir patriotiškumas. Dažnas amerikietis, kad ir kokios tautybės būtų, myli savo valstybę ir yra prie jos prisirišęs. Dėl paprastos priežasties – ji kur kas geriau nei kitos valstybės užtikrina žmogaus teises bei laisves. Suteikia galimybę laisvai išpažinti savąjį tikėjimą bei pasaulėžiūrą. Laisvės skiriamasis bruožas – tolerancija. Tolerancija kito teisėms ir laisvėms, kol jos nepažeidžia mano teisių ir laisvių. Toleranciją Amerikoje įtvirtina ne tik įstatymai. Amerikiečiai turi ne tik įstatymo raidę, bet ir dvasią. Čia svarbiausias vaidmuo tenka etikai, kurios pamatai yra religija ir tradicijos.
Kristoforas Kolumbas atrado Ameriką, kai iki Reformacijos Europoje dar buvo likę 25 metai. Didysis keliautojas nė negalėjo nutuokti, kad jo atradimas taps prieglobsčiu persekiojamiems dėl savojo tikėjimo. Kolumbas išplaukė su Ispanijos vėliava. Tad kolonijas pirmiausia pasiekė katalikų tikėjimas. Tačiau kai į naująjį žemyną ėmė keltis protestantai, Romos bažnyčiai teko tik periferinis vaidmuo, ji įsitvirtino tik Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Panaši padėtis išlikusi ir dabar, nors per paskutinįjį šimtmetį protestantų misionieriams ir čia pavyko neblogai pasidarbuoti. Šiaurės Amerikoje, išskyrus Kvebeką ir Luizianą, vystėsi iš Šiaurės ir Vakarų Europos atėjusi protestantiška anglosaksų kultūra. 1565 m. ispanai įvedė katalikybę Floridoje, Arizonoje ir Kalifornijoje. Vėliau – Niu Meksikoje, tačiau neilgam. Prancūzai skiepijo katalikų tikėjimą Kvebeke, tačiau jis įleido šaknis tik 1634 m. Merilende. 1692 m. Merilendas tapo Anglijos kolonija, o po kelerių metų anglikonybė įsitvirtino kaip valstybinė religija. Tik po 1850-ųjų dauguma imigrantų iš Airijos ir Vokietijos buvo katalikai.
Iš trylikos anglų kolonijų dvylika įkūrė protestantai. Kaip tik ten ir vyko Didysis pabudimas. Beveik visi atvykėliai buvo kalvinistai. Anglikonų bažnyčioje kalvinizmo įtvirtinimo siekiantys ir prieš katalikišką tradiciją nusistatę puritonai ir separatistai susijungė į kongregacionistų bažnyčią. Jos nariai kartu su presbiterionais ir sudarė didžiausią Šiaurės Amerikos tikinčiųjų dalį.
Radikalias imigrantų nuostatas puikiai perteikia 1650 m. priimtas Konektikuto valstybės baudžiamasis kodeksas. Iki minėtos tolerancijos čia dar toli gražu. Jo kūrėjai į pagalbą pasitelkė Šventąjį Raštą, be to, Senąjį Testamentą, pasižymintį ypač griežtais reikalavimais. “Kiekvienas, kas šlovins kitą Dievą, bet ne mūsų Viešpatį, bus nubaustas mirtimi,” – pradžioje skelbė jie. Už burnojimą, raganavimą, svetimavimą, išžaginimą buvo baudžiama mirtimi. Ta pati bausmė grėsė sūnui, įžeidusiam tėvą. Griežtai buvo baudžiama ir už paprastą nesusituokusių žmonių flirtą. Teisėjas turėjo teisę nusikaltusiems taikyti vieną iš trijų bausmių: piniginę baudą, nuplakimą arba santuoką. Buvo numatytos griežtos bausmės už tinginiavimą ir girtuoklystę. Smuklininkams nevalia buvo įpilti lankytojui daugiau vyno, nei nustatyta. Už paprasčiausią melą, galintį pakenkti kitam, buvo baudžiama pinigine bauda arba rykštėmis. Buvo numatytos piniginės baudos už nedalyvavimą pamaldose, griežtos bausmės, netgi iki mirties, – norintiems garbinti Dievą kitoniškai. Konektikuto kodekse randame netgi draudimą vartoti tabaką. Tačiau kartu Naujojoje Anglijoje buvo įtvirtinti ir tokie principai, kurie XVII a. Europoje dar buvo sunkiai suvokiami: valdymo visuotinumas, laisvas balsavimas dėl mokesčių, valdžios atstovų atsakomybė ir prisiekusiųjų dalyvavimas teisme.
Tie kolonistai, kurie ieškojo galimybės laisvai išpažinti savąjį tikėjimą, buvo itin uolūs tikintieji. Jų uolumas ir vedė juos į konfliktą su tradicine bažnyčia tėvynėje. Tačiau XVIII a. pradžioje pagerėjęs imigrantų gyvenimas tapo sąstingio Amerikos bažnyčiose priežastimi. Nebeliko pirmajai atvykusiųjų kartai būdingo evangelizacinio entuziazmo. Vaikai tėvų įkarščiu neužsikrėtė. Anksčiau uoliųjų kalvinizmo šalininkų puritonų bažnyčios nariu galėjo tapti tik iš naujo atgimę tikintieji. Tai yra tik tie, kurie turėjo ypatingą vidinį atsivertimo liudijimą. Tik nariai galėjo krikštyti savo vaikus. Tačiau po vienos, dviejų kartų tokių išgyvenimų niekas jau nebesiekė, o XVII a. viduryje priimti įsakai nariu leido tapti kiekvienam, neįsivėlusiam į jokius vaidus. Pagrindiniu kriterijumi tapo moralinis padorumas, o ne dvasinis atgimimas. Bene garsiausias Anglijos istorijoje XVIII a. pamokslininkas Džonas Veslis rašė: “Baiminuosi, kad, didėjant turtams, tiek pat sumažėja tikėjimas. Todėl nesuprantu, kaip išvis įmanoma, kad bet kuris religijos atgimimas truktų ilgai. Tikėjimas būtinai privalo skatinti darbštumą ir taupumą, o šie neišvengiamai atneš turtus. Tačiau kai kaupiasi turtai, auga puikybė, pyktis ir aistra pasauliui bei visoms jo apraiškoms,” – teigia Veslis.
XVIII a. 3-4 dešimtmetyje Europoje ir Šiaurės Amerikoje prasidėjo atgimimas. Jo ištakos – gyvybingasis puritonizmas bei pietistų sąjūdis. Pietizmas, atsiradęs XVII a. olandų Reformatų bažnyčioje, suklestėjo tarp liuteronų. Pietistų judėjimas vėl pabrėžė atgimimo, asmeninio tikėjimo ir krikščioniško išgyvenimo šilumos svarbą, laikydamas tai veiksmingos misijos varikliu.
Britanijoje religinis atsinaujinimas vadintas Evangelikų, arba Metodistų, atgimimu. Jo įkūrėjas ir vadovas Džonas Veslis skelbdamas Evangeliją raitas nujodavo tūkstančius kilometrų. Jo pavyzdžiu sekę metodistai tokiu būdu galėdavo pasiekti nuošaliausius šalies kampelius ir pasirūpinti ten gyvenančiais žmonėmis. Amerikoje metodistai tapo skaitlingiausia bažnyčia. Vienas garsiausių Didžiojo prabudimo pamokslininkų Džordžas Vitfildas buvo artimas Veslio bendražygis.
Šiaurės Amerikos kolonijose sąjūdis vadintas Didžiuoju prabudimu. Dirvą žymiausiems prabudimo veikėjams Džonatanui Edvardsui ir Džordžui Vitfildui paruošė olandų reformatų pastoriaus Teodoro Frelinguizeno 1726 m. Niu Džersyje sakyti pamokslai. Jie padarė įtaką presbiteronų pastoriui Džilbertui Tenetui ir Viljamui Tenetui jaunesniajam. Jie tapo prabudimo šaukliais tarp škotų ir airių centrinėse kolonijose.
Prabudimo pikas prasidėjo 1734 m. ir siejamas su Džonatano Edvardso vardu. Jis gimė 1703 m. Naujojoje Anglijoje, Konektikute, vietinio pastoriaus šeimoje. Jo gabumai išryškėjo jau vaikystėje. Trylikos metų Džonatanas laisvai kalbėjo lotyniškai, graikiškai ir hebrajiškai. Rašė gamtos mokslų esė, kuriose išryškėjo neeiliniai stebėtojo bei analitiko sugebėjimai. Šešiolikos metų jis sukūrė spekuliatyvią būties teoriją. Baigęs mokyklą kaip geriausias mokinys klasėje, studijavo teologiją ir, neilgai padirbėjęs presbiteronų pastoriumi Niujorke, tapo vyresniuoju dėstytoju Jeilyje. 1727 m. Edvardsas patyrė išgyvenimą, padėjusį jam naujai suvokti Dievo didybę ir savo priklausymą nuo Jo. Tais pačiais metais jis tapo kongregacionistų bažnyčios pastoriumi Masačiusetse. 1734 m. jam pamokslaujant prasidėjo prabudimas. Ši data ir laikoma Didžiojo pabudimo pradžia.
Viską, kas vyko, Edvardsas aprašė ir išanalizavo iki smulkiausių detalių. Praleisdamas prie savo darbo stalo po trylika-keturiolika valandų, jis parašė daugybę kūrinių. Savo pamokslus Edvardsas skaitydavo iš lapo, tačiau jo nuoširdus būdas ir malda darė klausytojams didelį poveikį. 1741 metų pamokslas “Nusidėjėliai piktojo Dievo rankose” yra puikus tokio poveikio pavyzdys. Savo kūrinyje “Tikslus pasakojimas apie tikslius Dievo darbus” Edvardsas rašo: “Mieste neliko beveik nė vieno žmogaus, seno ar jauno, kuris nebūtų susirūpinęs didžiais amžinojo pasaulio dalykais. Tie, kuriuos buvo įprasta laikyti palaidžiausiais ir didžiausiais tuščiagarbiais, taip pat tie, kurie dažniausiai išdidžiai kalbėdavo apie gyvą ir praktišką religiją, dabar pasidavė Didžiojo prabudimo veikimui. Atsivertimai buvo stulbinantys, jų kaskart daugėjo, sielos, galima sakyti, būriais ėjo pas Jėzų Kristų. Daugelį mėnesių diena po dienos galėjai matyti, kaip nusidėjėliai iš tamsos išsiveržia į stebuklingą šviesą, ištrūksta iš lipnios molynės, išsiropščia iš klaikios duobės ir įsitvirtina ant uolos, giedodami naują Dievą garbinančią giesmę. Šis Dievo darbas nesustojo, daugėjo tikrų šventųjų, ir netrukus mieste įvyko šlovingos permainos. Tad ateinantį pavasarį ir vasarą, 1735 m., miestas prisipildė Dievo buvimo; niekada anksčiau mieste nebuvo tiek meilės, tiek džiaugsmo ir drauge tiek sutrikimo kaip anuomet. Beveik kiekvienuose namuose Dievo buvimas reiškėsi ypatingais ženklais. Tai buvo laikas, kada šeimos džiaugėsi joms atneštu išganymu: tėvai džiaugėsi vaikais, tarsi jie būtų gimę dar kartą, vyrai džiaugėsi žmonomis, o žmonos – vyrais.”
1740 m. prabudimas pasiekė kulminaciją, kai šešioms savaitėms į Naująją Angliją atvyko Džordžas Vitfildas. Netrukus Bostone tikinčiųjų minios nebetilpo jokioje bažnyčioje ir Vitfildas ėmė pamokslauti po atviru dangumi, kaip jau buvo daręs Anglijoje. Svarbiausios Vitfildo teologijos temos – senųjų Anglijos puritonų supratimas apie prigimtinę nuodėmę, išteisinimą tikėjimu ir gimimą iš naujo. Kartais jis atrodydavo esąs aršus kalvinistas, tačiau jo pamokslai buvo kupini užuojautos sielų likimui. Jo dinamiškas pamokslavimas, laikysena prikaustydavo klausytojų dėmesį, o balso diapazonas buvo stulbinantis. Kalbėdavo karštai, tačiau paprastai, aiškiai, be pagražinimų, dažnai kasdiene kalba. Vitfildo atsisveikinimo pamokslo klausė apie 20 tūkstančių žmonių. Atgimimas Bostone tęsėsi dar 18 mėnesių. Įkurta 30 religinių draugijų. Žmonės netilpdavo bažnyčiose. Namuose nuolat vykdavo pamaldos. Per kitus trejus metus prabudimas apėmė apie 150 bažnyčių ne tik Naujojoje Anglijoje, bet ir Niujorke, Niudžersyje, Pensilvanijoje, Merilende ir Virdžinijoje. Prabudimą skatino ne tik keliaujančių pamokslininkų veikla. Vitfildo apsilankymas išjudino pastorius. “Kongregacijos buvo mirusios, nes joms pamokslavo negyvėliai,” – sakė jis. Prabudimas prikėlė “negyvėlius”, ir jie patys ėmė gaivinti savo parapijiečius. Bažnyčios itin susirūpino evangelizacija. Aukštos moralės normos buvo juntamos visur: namie, darbe, pramogose. Bažnyčias papildė nuo 30 iki 40 tūkstančių naujų tikinčiųjų. Didėjant tikinčiųjų skaičiui bažnyčiose pradėjo trūkti tarnautojų. Presbiterionai, anglikonai, baptistai, reformatai įkūrė savo aukštąsias mokyklas.
Krikščioniški prabudimai – tai nuolatos pasikartojantis reiškinys Jungtinių Amerikos Valstijų istorijoje. To paties amžiaus pabaigoje įvyko antrasis prabudimas. Aktyviai jame veikę metodistai tapo didžiausia denominacija Amerikoje. Ją sudarė daugiau kaip 1,5 milijono narių. XIX a. pabaigoje Valstijose vyko dar vienas, sekmininkų, sąjūdis. Jis paplito po visą pasaulį. Šiuo metu sekmininkai išlieka bene labiausiai plintančiu krikščionišku judėjimu.
Šių prabudimų vaidmens neįmanoma pervertinti. Manau, jie ir yra pagrindinė Jungtinių Valstijų galios priežastis.
Dainius Čižauskas
