Anne Marie Zanzucchi. Vaikas ir malda

Šiame tekste tikinti motina italė  A.M. Zanzucchi toliau dalijasi savo patirtimi apie religinį vaikų ugdymą šeimoje. Šįkart – apie maldą, kaip vieną pirmųjų vaiko religinių praktikų. Kas yra maldos esmė, kaip reikėtų melstis ir kaip būtų galima  pasaktinti bei  įpratinti tą daryti  savo atžalas.Tekstas parengtas pagal knygą “Vaikas ir Dievas”.

Pirmaisiais mūsų dukters gyvenimo metais, kai vakarais guldydadavau ją lovelėn, paprasčiausiai peržegnodavau. Žinoma, mažylė dar nesuprato, ką aš darau. Galimas daiktas, kad kryžiaus ženklą ji tuomet siejo su maloniu jausmu, kurį  patirdavo, kai būdavau šalia jos prieš šiai užmingant.

Kai dukrelė jau buvo kiek paūgėjusi, vieną vakarą ji pastebėjo mus su vyru drauge besimeldžiančius. Mažylė atsistojo savo lovelėje ir ėmė ropštis per jos kraštą. Mes jai pagelbėjome, ir ši kaip mat atsiklaupė šalia mūsų. Iš pradžių ji nesakė nieko. Mergytė tik mėgdžiojo mūsų elgesį. Ir tai darė mielai, kadangi vaikams patinka mėgdžioti suaugusiuosius.

Vėliau ji išmoko keletą žodžių iš „Tėve mūsų“ ir ‚Sveika, Marija“. Mes leidome dukrai paprasčiausiai būti šalia, visiškai nesistengdami ją išmokyti mūsų, suaugusiųjų, maldų. Tačiau , kai mažylė po turuputį ėmė vis labiau sužinoti apie Dievą, mes padėdavome jai kalbėti tam tikras maldeles, kurias ji pajėgė suvokti. Kaip antai: „Dieve, saugok tėvelį, mamytę ir mane“. Kai dukra pradėjo suprasti, jog Dievas yra visa ko šaltinis, ji gebėjo pasakyti: „Ačiū už visus nuostabius dalykus, kuriuos padarei“. Po puikios atostogų dienos, ji ištarė: „Ačiū už puikią dieną“. Galiausiai mūsų dukra sugebėjo tarti: „Tu žinai, kad senelė serga. Padėk jai pasveikti“.

Manau, kad tai buvo jos pirmosios tikros maldos. Tai buvo trumpi, bet tikri pokalbiai su Dievu, pagrįsti pasitikėjimu Juo.

Pirmoji malda, kurios išmokėme savo vaikus, buvo „Tėve mūsų“. Iš pradžių – sutrumpintą jos formą, supaprastintais, jiems suprantamais žodžiais. Ilgainiui vaikai ją išmoko tokią, kokios mus mokė Jėzus. Vėliau , kai mūsų atžalos sužinojo Jėzaus ir Marijos istoriją, tapo natūralu kas vakarą sukalbėti „Sveika, Marija“.

Nemažai motinų man prisipažino, jog pirmoji malda, kurios jos išmokė savo vaikus, buvo „Sveika, Marija“. Kai kurie tėvai savo vaikams papasakoja apie Jėzų ir jo motiną pirmiau nei apie Dievą Tėvą. Matydami Jėzaus ir Marijos paveikslėlį savo miegamajame, vaikai juos veikiai atpažįsta. Tačiau aš norėčiau  pabrėžti, kad nėra svarbiausia, kokią maldą vaikai išmoksta, tačiau tai, kaip jie ją „regi“, pasakytą mūsų.

Yra svarstančių, ar gerai vaikui, pasiekusiam tam tikrą amžių (kuris, kaip žinia, yra skirtingas, priklausomai nuo kiekvieno individualių galimybių ir intereso), išmokti „klasikines“ maldas. Aš manau, kad tikrai gerai. Menu savo pačios patirtį. Prieš guldydama miegoti, mama mus, vaikus, surinkdavo draugėn (kai kurie buvome dar visai maži) ir kalbėdavo mums vakaro maldas. Man, iš tiesų, tai buvo tik kartojimas, nedalyvujant mano protui. Buvo per sunku galvoti apie visų šių žodžių prasmę, kurie man buvo tapę tokie įprasti, jog nekėlė jokio susidomėjimo. Tačiau turiu pasakyti, kad  susibūrimo kas vakarą bendrai maldai patirtis, klūpėjimas ant didelio kilimo motinos kambaryje įdiegė manyje gerą įprotį – prieš miegą vidujai susitelkti. Šis įprotis pasiliko ir pamažu tapo tuo, ko aš troškau – pilnas prasmės.

Manau, kad labai svarbu, jog mes, tėvai, suvoktume, kas sudaro maldos esmę.

Viena mama papasakojo: „ Supratau, kad guldydama vaikus miegoti ir kalbėdama jiems „Tėve mūsų“ bei „Sveika, Marija“, pajusdavau tam tikrą palengvėjimą – tarsi ir patys mažyliai tą vakarą būtų meldęsi. Taigi esantys „geros formos“. Nors iš tiesų jie nieko nedarė. Dėl savo tingumo aš daugiau ar mažiau atlikdavau tik išorinę maldos dalį, tačiau nesugedavau savo vaikams padėti patirti net ir trumpalaikio ryšio su Dievu. Tam reikėjo trupučio laiko, tam tikrų ramybės akimirkų, trumpo išankstinio pokalbio apie ką tik pasibaigusią dieną.“

Kita mama pasakojo: „ Kai kurie vaika yra labai aktyvūs ir netgi kiek maištingi – jiems iš tiesų sunku melstis. Aš gan greitai supratau, kad mano antrasis sūnus, kuriam tuomet buvo ketveri, nenori melstis. Jis netgi nenorėjo persižegnoti. Bandžiau jį paveikti maloniais žodžiais. Keletą kartų reikalavau. Tačiau jutau, kad tai nepadės. Galiausiai nusprendžiau. Daugybę dienų  aš nebereikalavau, kad sūnus melstųsi. Tačiau dieną jam pasakodavau kai kurias trumpas, bet įdomias istorijas iš Šventojo Rašto, o ypač Evangelijų. Vieną vakarą, kai padėjau jam apsivilkti pižamą, berniukas paklausė: „O kaip mūsų maldos?“ Taigi slėpdama savo nuostabą, tą akimirką aš išgirdau jį kalbantį trumpą maldelę.“

Tai, ko, mano nuomone, visiškai reikėtų vengti meldžiantis, yra trumpi mieli eilėraštukai, kartais sakomi „kūdikių kalba“. Iš tiesų tai nėra malda. Taip pat klaida – visą laiką melstis vien „kūdikėliui Jėzui“(esą tai labiau tinkama mažiems vaikams). Taip vaikams iškreipiama Dievo idėja. O juk  vaikui taip pat skirta pažinti Dievą, ir jis turi  tam įgimtą  gebėjimą.

Kita klaida (kalbant apie santykį su Dievu  maldoje) yra tėvų įkyrumas nuolat primenant vaikams: „Tu turi melstis. Ar padarei, ką liepiau? Ar sukalbėjai maldas?“ Toks požiūris vaikuose ugdo vergišką mentalitetą santykyje su Dievu. Maldos tampa kažkuo, ko reikalauja Dievas, tarsi duoklė Jam. Deja, vaikai labai lengvai įgyja tokį suvokimą.

Viena mama man papasakojo, kaip vakarais einant miegoti, labai dažnai jos sūnus sakydavo: „Šįvakar aš pavargęs. Aš tik persižegnosiu“ arba „Aš tikrai labai noriu miego. Nejaugi Jėzui taip svarbu, jeigu  sukalbėsiu tik „Sveika, Marija“?“ Kurį laiką moteris nedarė nieko. Tačiau galiausiai vieną vakarą ji nusprendė iš esmės pažvelgti į šią problemą. „Klausyk, – tarė motina sūnui, – kodėl tu vis kartoji tą patį? Nejaugi manai, kad Viešpačiui reikia tų keleto žodžių, kuriuos jam sakom – ir dar taip šykščiai? Tiesą sakant, aš nemanau, kad Dievas žino, ką veikti su tomis „sugedusiomis plokštelėmis“, kurias mes jam vis grojame. Tačiau Jam reikia mūsų. Ką privalome padaryti – tai praleisti keletą akimirkų su Juo, kalbėti Jam, pasakoti apie savo rūpesčius, pasakyti, kaip Jį mylime ir paprašyti, kad Jis mus ir toliau mylėtų, mums labiau padėtų. Mes turime padėkoti Dievui už viską, ką Jis mums teikia. Kaip manai? Iš tiesų mes esame tingūs, mus blaško daugelis dalykų ir mums melstis yra sunku. Tačiau turime atsiminti, kad Dievui iš esmės nėra būtinas ryšys su mumis, nors Jis to ir nori, kadangi myli mus. Kita vertus, mes, neturėdami ryšio su Juo, esame niekas.“

Parengė Jurga Žiugždienė