Mergina mieste stovėjo toje pačioje vietoje, kaip ir vakar. Sena žydė dėstė, kaip ir vakar, po tuopa savo krautuvėlės lentas ant bačkų. Taip pat – limonadą, saldainius ir savo apipuvusius obuolius pardavinėti, kurių vienas kitas, daugiau pagedęs, tekdavo ir merginai. Šiandien numatoma kaitri diena, tad ir geras uždarbis. Miesto tuopa, pasekdama savo sodžiaus kolegų įpročiais, norėjo irgi sušlamėti savo, kaip žinoma – garsiais sidabro lapais rytmečio giesmę ir sudėti skaidriau rytmečio himną saulei, bet, įsprausta tarp bjaurių, susigrūdusių namų, tepajėgė palinguoti tik vieną savo nutriušusią šaką ir tuo parodė miesto nususėlio natūrą.

Jis važiavo miestan. Tat žinojo visi. Vaikas, nelaukdamas tėvų, pirmas atidarė duris į dvarelio seklyčią ir nustebo: seklyčia buvo gražiai išpuošta, labai apšviesta, pilna žmonių ir jauki. Vaikas buvo striktelėjęs atpakaliop, bet susilaikė. Tai nepridera jam. Jis pradėjo sveikintis paeilium su visais. Susibūrė vaikų kuopon. Žaidė. Šaudė dovanotais pistoletais į kartoninį siekį. – Ar ponas Mykolas važiuoji miestan? – užkalbino jį “Stasiūnė”, dešimties metų mergaitė. Jam patiko “ponas” ir nustatė pobūdį tolimesniam pašnekesiui. – Taip, šiandien. Neužilgo. Reikia nepasivėlinti traukinin. – Šiandien! Tuojau? – suskubo atsiliepti apstojusi jį vaikų kuopa. Jis norėjo žaisti: kunigas ir altorius (taip vaikai žaidė), bet susigriebė: tai ne jam.

Violeta prisiminė, kad Adonis prašė paskambinti. Surinko telefono numerį: 26-11-36. “Klausau”- atsiliepė vyriškas balsas. “Adoni, čia tu?”. “Taip, aš”- patvirtino. “čia Violeta skambina, nepamiršau”. “Kokia Violeta, aš nepažįstu jokios Violetos?”- vyriškas balsas nustebo. Tik dabar Violeta suvokė, kad sapną palaikė realybe. Adonį ir jo telefono numerį ji susapnavo. Viskas atrodė nerealu. Tai, kad ji taip gerai atsiminė skaičius, o dar labiau tai, kad telefono numeris iš tiesų buvo Adonio. Kokia kvailystė? Violeta įsijungė televizorių. Lietuvių astronomas kalbėjo apie pasirodžiusią kometą. Violeta gana pasyviai klausėsi.

Violeta grįžta iš darbo. Atsirakina duris. įeina. Nusivelka striukę, nusiauna batus. Kaip visuomet tyliai eina į savo kambarį. Nustebina namų tyla. Ar ji jau vėl išmoko nematyti ir negirdėti daiktų, žmonių? Ar namuose tikrai nieko nėra? Atidaro savo kambario duris. Ant lovos guli vaikinas, žiūri į ją kerinčiai ir šypsosi. “Nieko sau, kas tau …”. “Tavo mama mane įleido”- šypsosi jis toliau. “Ką ji sau galvoja, lyg aš pati negalėčiau susirasti draugo, gal man jo paprasčiausiai nereikia!”.”Tau patinka moterys?”- šypsosi jis nekalto vaiko šypsena. “Ne! Man patinka vienatvė”. ”Netikiu, pažiūrėk man į akis, tau juk reikia vyro, kuris tave glostytų, glamonėtų, mylėtų…”- jo nesibaigianti šypsena ir žibančios akys ima ją erzinti. “O man patinka pas tave. Taip tuščia. Tavo mama negali suprasti, kaip tu gali gyventi tuščiame kambaryje.

Rytdieną apie pietus mane sulaikė mano gimtoji ir miela Dubysa (aš juk faktinai namie!). Sraunios bei krauklios tai būta upės – tegu giminė. Čia, žinoma, nė kalbos negalėjo būti pereiti upę. Visur kriokė, griovė ir gąsdino vanduo, kad Ir ledo pluta apsiklojęs. Tik aš pastebėjau – miestelio pažįstamas iš jaunystės malūninkas savo valtelėje triūsė apie savo malūno galingąją užtvanką, bijodamas, kad srovė jam neišgriautų pylimo silpnesnėje vietoje. Pats malūninkas, rizikuodamas daug kuo šitoje “Niagaroje”. Man įsiprašius į valtelę, mudu abudu laikėmės kiek galima arčiau pylimo, kartais abu beviltiškai įsitvėrę į pylimo kyšančius žabarus.

Griausmingai staugia vėjas. Pilkais kunkulais besirisdamas, šliaužia jisai tamsiomis gatvėmis ir kaukia drebėdamas tarp tylių juodų namų. Tartum žvėris apgalėtas, o baisiai mušamas cypia iš skausmo – kirčių ir raitos, vingiuojas. Ir tas vėjas staugiantis tai stabdė mane, įsispyręs į krūtinę man savo geležinėmis rankomis, tai vėl, išsibėgęs iš užpakalio, drūčiai stumtelėdavo – tartum parversti norėjo. Bėgau. Plakiau į plytas akmenines, vėjas garsiai nešė žingsnius tyliomis gatvėmis. Priešaky kažkieno uždegti keli žibintuvai – platūs, minkšti spindulių skriduliai, pasupami vėjo, susvyruoja ir numeta bailiai kelis spindulius ant žalių sunkių sienų.

Ar gali būti geriau, kaip sėdėti ištisą dieną ir tapyti gėlių pundą. Dėti spalvą prie spalvos, gražinti, gėrėtis. Kankintis. Ligi gims tikras gėlių vaizdas, gražesnis negu gamtoje. Mano dienos jaunos. Diena savaime praeina, nešdama kupinomis rieškučiomis džiaugsmą. Anksti rytą atsibudus ir akyse, ir mintyse vien piešiamasis paveikslas. Paprastos kambario eglinių rąstų sienos gardžiai kvepia.. Ant stalo stiklinėje vasilkų pundas ir tik viena geltona rožė. Kai ją priglaudi prie veido, kas kitas taip gali nuraminti. O jos kvapas argi neprimena kito, skaistesnio pasaulio ir mums, žmonėms, neapsakomos žemės mistikos.

Eimučio “folfvarke” dobilai jau prinokę. Juos pjauna kumetis Kazimieras. Tai tikra šienapjūtė. Kumetis Kazimieras buvo gulstelėjęs perpiečio patvoryje ir dabar taip drūčiai knarkė, lyg geležiniu grėbliu kas sode takelių žvyrus žarstė. Tik plonytėlė fleita atsiliepdavo, jam dūsuojant. Eimutis mandagumo dėlei, kad nenustotų savo, šeimininko, prestižo, prikėlė Kazimierą, o pats nukeliavo į sodą iš miesto parsineštų laikraščių pasiskaityti. Bet šiandien jam laikraščių nesisekė skaityti. Atskleidęs pirmąjį laikraščio puslapį, jis tenai pamatė sodietės veidą. Jis net krūptelėjo, kas šiandien čia do prajovai, kad jis toks opus. Ar nebus ko suvalgęs kenksminga?

Kaip gerai turėti savo namas. Savo namas, šiluma. Pilna troba žmonių, pančius vejančių. U ta ta, šilta, gerai! – Taip gali manyti žmogus, kuris kaip šuva išguitas po pasaulį bastos. Užrūkytoj ir dūmų prileistoj gryčioj seni žmonės pasakojo apie senos gadynės plėšikus, kaip jų pavogti arkliai buvo riSami prie medžių, kaip arkliai iš bado žieves graužė, kaip kunigams įkaitintais virbalais padus svilino. Vaikas, drožinėdamas lentelę ir norėdamas iš jos smuiką padaryti, svajojo ir klausė. – Nagi, kad dabar ateitų per prisnigusį darželį plėšikas… Plėšikas rodėsi vaikui aukštas, malonus, gražiais juodais rūbais apsirėdęs, lyg kunigas su blizgančiais kaliošais. Kodėl jam taip rodėsi – jis nežinojo.

Einu gatve. Mane sudomina senas aplūžęs namelis tarp naujų daugiaaukščių. Praveriu girgždančias duris, įslenku į vidų. Pirmame aukšte didelis šiukšlynas. Grindys apipuvę , nubyrėjęs sienų tinkas. Mane patraukia per vidurį kambario kylantys mediniai laiptai. Keista, jų turėklai visai nauji ir tik ką nulakuoti. Brūkšteliu ranka per slidų turėklą ir kopiu į viršų. Laiptai vis sukais ir sukasi. Ir aš kopdama jais sukuosi. Sukuosi, sukuosi, kol ima suktis galva. Pagaliau, atsidūriau viršuje. Ilgame siaurame koridoriuje. Jo sienos, grindys ir lubos išmuštos violetiniu aksomu. švelnus violetas apgaubia ir, rodos, skverbiasi į vidų. Einu koridoriumi.