Metų pabaigoje visada kyla klausimas, ką mes patyrėme per juos ir kuo jie buvo ypatingi mums ir mūsų šaliai. Tad kokie gi buvo 2004-ieji – keturioliktieji mūsų laisvės ir nepriklausomybės metai? Ką jie mums atnešė? Ką jie mums žada ateičiai? Visų pirma 2004-ieji į Lietuvos istoriją pateks kaip politinio ir gal net civilizacinio lūžio metai. Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. Daug amžių trukęs Lietuvos kelias į Europą įveiktas – mes tapome neatsiejama Europos dalimi ir nuo šiol dalinsimės visomis jos problemomis su kitomis ES narėmis, o sykiu būsime atsakingi už Europos likimą. Tai didingi metai jau vien todėl, kad pagaliau baigėsi Europos padalijimas, taip pat ir jos skirstymas į civilizuotąją Vakarų Europą ir moderniosios barbarybės nualintą bei ekonomiškai atsilikusią Rytų Vidurio Europą.

Nuo to momento kai Baltijos valstybės atkūrė nepriklausomybę, jos ne stovėjo priešais tokį sunkų apsisprendimą, prieš kurį dabar stovi Lietuva. Lietuva – aktyvi NATO narė, viena iš vedančiųjų buvusio socialistinio lagerio valstybių, sėkmingai perėjusi prie rinkos ekonomikos. Dabar visiems šiems pasiekimams iškilo grėsmė. Šalyje veikia politinės jėgos, kurios gali valstybę vėl įstumti į Rytų glėbį, taip priverčiant jos politinio laikrodžio rodykles suktis atgal. Lietuvos viduje šios jėgos naudojasi spec. tarnybomis, kurios pradėjo vakarietiškų partijų diskreditavimo operaciją. Po viena vėliava į prezidento rinkimus eina kairuoliškų pažiūrų kandidatai, vienaip ar kitaip susiję su Rusija. Vadindami save kovotojais su korupcija, jie abu naudoja populistinę retoriką. Į antrą turą išėjusią 61 – ių Kazimirą Prunskienę palaiko Rolando Pakso partija, kuris vos prieš du mėnesius buvo pašalintas iš šalies prezidento posto apkaltos būdu. Jų abiejų oponentas – 77 metų Amerikos lietuvis Valdas Adamkus.

Brandi demokratija visuomenėje neatsiejama nuo skaidrios ir valstybės interesus atitinkančios tautos išrinktų atstovų veiklos bei tuos pačius rinkėjus aptarnaujančių valdininkų. Šioje sankirtoje, laikantis teisingumo principų, gimsta pasitikėjimas ir viltis, kad esami sunkumai bus įveikti, o numatyti tikslai pasiekti. Kaip gimdomas nepasitikėjimas šiomis institucijomis jų pačių veiksmais – artimiausias pavyzdys. Komerciniu požiūriu vertingų žemės sklypų dalyba visuomenėje sukėlė nemažą rezonansą pirmiausia tarp piliečių, kurie žemėtvarkos labirintuose jau daugelį metų negali atstatyti nuosavybės teisės į jiems priklausančias valdas. Sausio pabaigoje Seime buvo svarstomas klausimas: ar paskelbti sąrašus parlamentarų ir atsakingų pareigūnų, įsigijusių keletą ar net keliasdešimt žemės sklypų. Tam, kad tauta sužinotų jų pavardes (jie pavadinti nauju dariniu žemgrobiai) balsuojant pritrūko aštuonių parlamentarų balsų. Šio sprendimo nepalaikė ir Prezidentą remiančios Liberaldemokratų partijos atstovai. Tuo tarpu konservatoriai ir liberalcentristai pareikalavo, kad išimties tvarka STT paskelbtų jų frakcijoms priklausančių parlamentarų pavardes. Ar šiuo atveju būtina laukti teisinio įvertinimo, pirmiausia suteikiant prioritetą etikos reikalavimams? Pagal tuo metu veikusias įstatymų nuostatas, vertingus žemės sklypus buvo galima įsigyti nepažeidžiant įstatymų. Pagrindinė sąlyga – tarnybinės galimybės. Iki nuobodumo užsitęsusius teismo procesus dažnai niekiniais paverčia senaties terminai.

Įvaizdžių konstravimas, komunikacinių kanalų įvairovė, interneto atsiradimas, žiniasklaidos įtaka politikai lėmė naujos tarptautinių santykių teorijos- virtualizmo- suformavimą. Ji teigia, kad tarptautinę politiką vis labiau kuria, modeliuoja technologijos. Kintant tradicinei aplinkai ir komunikacijos priemonėms formuojasi nauja kompiuterinė realybė. Ji ne tik sumažina distancijas tarp žmonių, bet veikia ir karo meną, diplomatiją ir politiką. Tuomet atsiranda būtinybė kalbėti apie virtualių fenomenų svarbą ir įtaką pastarosioms. Hiperrealybės, arba virtualiosios realybės sąvoką išplėtojo prancūzų teoretikai J.Baudrillardas ir P.Virilio. Jų dėmesys daugiausiai nukreiptas į kompiuterines technologijas, pastarųjų reikšmę ir įtaką pasaulio, socialinės sistemos raidai, naujam laiko ir erdvės suvokimo būdui ir galų gale pačiai realybės sampratai. Virtualybės įtaką nulėmė šiuolaikinės visuomenės tapsmas informacine. Tokiose visuomenėse informacijos surinkimas, gamyba ir perdavimas tampa pagrindiniu gamybos ir valdžios šaltiniu. Informacija pradeda konstruoti visuomenę. Joje ima ryškėti kertinės įtinklinto ir vis labiau įsitinklinančio informacijos bendrabūvio gyventojo – informacijos žmogaus – charakteristikos.