Poezijos autoriai: Zosė Irena Tur

Aš norėčiau poemą sukurti,
Kuri džiugintų širdis žmonių,
Bet pati nepajėgsiu -
Jėzau, Tavo pagalbos meldžiu.

Jėzau, Dievo sūnau, mylimasis,
Sielų gelbėt Tu atėjai,
Savo meilę žmonijai apreiškei,
Tu kentėjai už mus ir mirei.

Kad kentėjimais savo didžiausiais
Atpirkai mus nuo pikto galios -
Dabar mes, žmoneliai menkiausi,
Sieksim laimės Dangaus amžinos.

Tu stiprink, pakelk visų širdis,
Kad jos šviestų auksine šviesa,
Kad pasaulyje šiam jos neklystų,
Ir suprastų, kad Dievas –Tiesa!

Jėzau, skrendu svajom į tas dienas,
Kada Tu atėjai į mūsų žemę,
Kada Tu mokei mus ir aiškinai tiesas,
Parodei meilę ir gailestingumą Visagalio.

Svajonėse esu aš su Tavim,
Seku Tave tavaisiais kelio vingiais,
Ir išgirstu tavųjų žodžių aidą,
Tavasis balsas man ir šiandien girdis.

Matau Tave, keliaujantį keliais
Ir gydantį širdis žaizdotas.
Akys žmonių įsmeigtos į Tave -
Lyg klaustų, kam gyvenimas jiems duotas?

Gyvenimas, kuris taip bėga greit,
Sakytum upėje sraunus vanduo,
Tik Tu, o Dieve, taip gerai žinai,
Ko mums žinoti dar neduota.

Kristau, Karalius esi visų tautų,
Visų galaktikų, Tau Dangaus Tėvo sukurtų.
Sėdi Tu soste, spindinčiam Dangaus,
Tavoji meilė siekia atsako žmogaus.

Sunku suprasti žmogui Tavo meilę,
Tokią nuolankią, karštą, tokią švelnią.
Dažnai, Karaliau, jis Tau prieštarauja
Ir, nepaklusdams meilei Tavo, klystkeliais keliauja.

Kristau, pats švelniausias iš visų Karalių,
Tu trokšti laimės net sielų bedalių.
Įžiebki meilę Tu žmonių širdyse,
Kuri liepsnotų kaitriai Dangaus Karalystėj.

Palaimink, Dieve, mūsų Žemę brangią,
Kad tarp tautų klestėt taika.
Atsiųsk į Žemę valančiąją ugnį,
Tą meilės ugnį, vadinamą Dvasia Šventa.

Esi Tu meilė visų tobuliausia,
Gailestingumas didis Tu esi.
Malones savo dovanoji gausiai,
Nors prašom jų ne visad, nors esam neverti.

Tada mūs Žemė šlamės žaliais sodais
Ir paukščiai džiaugsmo giesmę užgiedos,
O plačios upės, ežerai ir jūros
Sruvens, banguos ir pasakiškai oš.

Džiūgaus gamta, džiaugsis ir žmonės
Ir šlovins Dievą Danguje,
Dėkos už laimę ir gerovę,
Degs meile Dievui savo širdyje.

Dieve, dėkoju už malones,
Suteiktas šios žemės kelyje.
Pasitikiu Tavim, Tavim alsuoju,
Liepsnoja meilė mano širdyje.

Dieve, esi Tu Visagalis
Kūrėjas, Atpirkėjas ir Šviesa,
Saulė, mėnuo ir žvaigždės
Apšviečia Žemę, kad pradingt tamsa.

Tikiu – ateis tas laikas,
Kai Žemėj džiūgaus žmonija
Ir už malones, jai suteiktas
Dėkos ir garbins Visagalį Danguje.

Jėzaus liepsnojanti širdis,
Šaltinis meilės ir gailestingumo.
Dvi srovės trykšta iš karštos širdies,
Apvalo jos sielas nuo purvo.

Kai Jėzumi karštai tiki,
Tiki jo meile, turi jame viltį,
Apsaugo Jis mus nuo klaidžių kelių,
Netenka niekada juo nusivilti.

Sielos alsuoja, skleidžiasi,
Paliestos Jėzaus meilės begalinės.
Ir suskamba šlovės giesmė
Iš mūsų uždegtos krūtinės.