Poezijos autoriai: Pablo Neruda

Meile, tik vienas klausimas
Tave sunaikino.

Aš grįžau pas tave
Iš dygliais išpintos nežinios.

Aš norėčiau, kad būtum
Tiesi, tarsi kelias ar kalavijas.

Tačiau tavyje
Vis dar slypi šešėlis,
Kurio ir dabar nekenčiu.

Suprask,
Mano meile,
Man reikia tavęs
Visos, nuo akių
Iki pirštų galiukų, tokios
Aiškios, kokia tu buvai.

Tai aš, mano meile,
Beldžiu į tavo duris.
Ne vaiduoklis, ne tas,
Kur kadaise stovėjo
Po tavo langais.

Išlaušiu tavo duris,
Įsiveršiu į tavo gyvenimą,
Gyvensiu tavo sieloj –
Ir turėsi sutikti.

Atverk visas duris,
Vienas po kitų,
Ir paklusk.
Atmerk akis,
Kad jas pažinčiau,
Kad pamatytum mane,
Sunkiai žengiantį savo
Keliu, kuris aklas
Laukė manęs.

Nebijok,
Esu tavo,
Tačiau
Ne elgeta, ne pakeleivis –
Esu tavo viešpats,
Tas, kurio laukei,
Ir dabar įeinu
Į tavo gyvenimą,
Kad daugiau niekada neišeičiau,
Meile, meile,
Kad jame pasilikčiau.

Visą naktį miegojau šalia tavęs,
Prie jūros, saloje.
Laukinė ir tyli buvai, tarp aistros
ir miego,
Tarp ugnies ir vandens.

Galbūt mūsų sapnai
Susitiko jau pavėlavę
Aukštybėse ar gelmėse, –
Šakose, supamose to paties vėjo,
Žemėje, susipynę tarsi raudonos
šaknys.

Galbūt tavo sapnas
Atsiskyrė nuo manojo
Ir ieškojo manęs
Tamsos jūroje,
Kaip kadais,
Kai tavęs dar nebuvo,
Kai aš, nepastebėdamas tavęs,
Praplaukdavau pro šalį,
O tavo akys ieškojo,
Ko dabar
Su kaupu tau atseikėju –
Duonos, vyno, meilės ir pykčio, –
Nes tu esi taurė,
Laukianti mano aukojimų.

Aš miegojau su tavimi
Visą naktį,
Žemei sukantis tamsoje
Su gyvaisiais ir mirusiais.
Ir staiga, nubudęs
Tarp tamsiųjų šešėlių,
Tvirtai apkabinau tave –
Nei sapnas, nei naktis
Negalėjo mūsų išskirti.

Aš miegojau su tavimi.
Kai pabudai, tavo lūpos,
Ką tik ištrūkusios iš sapno,
Kvepėjo žeme,
Jūros vandeniu, dumbliais,
Tavo gyvenimo gelmėmis.
Ir tu pabučiavai mane,
Tu, sudrėkinta ryto aušros,
Pabučiavai mane lyg jūra,
Skalaujanti mūsų salą.

Meile, tik vienas klausimas
Tave sunaikino.

Aš grįžau pas tave
Iš dygliais išpintos nežinios.

Aš norėčiau, kad būtum
Tiesi, tarsi kelias ar kalavijas.

Tačiau tavyje
Vis dar slypi šešėlis,
Kurio ir dabar nekenčiu.

Suprask,
Mano meile,
Man reikia tavęs
Visos, nuo akių
Iki pirštų galiukų, tokios
Aiškios, kokia tu buvai.

Tai aš, mano meile,
Beldžiu į tavo duris.
Ne vaiduoklis, ne tas,
Kur kadaise stovėjo
Po tavo langais.

Išlaušiu tavo duris,
Įsiveršiu į tavo gyvenimą,
Gyvensiu tavo sieloj –
Ir turėsi sutikti.

Atverk visas duris,
Vienas po kitų,
Ir paklusk.
Atmerk akis,
Kad jas pažinčiau,
Kad pamatytum mane,
Sunkiai žengiantį savo
Keliu, kuris aklas
Laukė manęs.

Nebijok,
Esu tavo,
Tačiau
Ne elgeta, ne pakeleivis –
Esu tavo viešpats,
Tas, kurio laukei,
Ir dabar įeinu
Į tavo gyvenimą,
Kad daugiau niekada neišeičiau,
Meile, meile,
Kad jame pasilikčiau.

Vos tik tave palikau,
Tu ėmei lydėti mane, –
Krištolo tyrumo ar virpanti,
Įskaudinta ar nerami,
Ar apimta vien meilės, užmerkusi
Akis virš gyvenimo stebuklo,
Kurį tau nuolatos dovanoju.

Mano meile,
Mes radome vienas kitą,
Kamuojami troškulio. Mes gėrėme
Vienas kitą, vandenį ir kraują.
Mes radome vienas kitą,
Kamuojami alkio,
Ir kandžiojome vienas kitą,
Kaip kandžioja ugnis,
Palikdama žaizdas.

Tačiau tu vis tiek manęs lauk
Ir išsaugok man savo saldybę, –
Aš dovanosiu
Rožę ir tau.