Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.

Buvo draugas šviesaus Apolono,
buvo brolis jis meilės Safo,
ir kely begalinės kelionės
nemačiau aš nuvargusio jo.

Šoko jis, gėrė jis ir dainavo
su Katulu Dianos laukuos,
jam Horacijus šaukė: Bis, bravo!
Krito žiedas nuo vyšnios šakos …

Krito žiedas kaip naktys, kaip dienos,
kaip gyvenimas visas nukris,
o jis vienas, jis vienas, jis vienas
praraston praeitin nebegrįš.

*

Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.

Eina jis pro karališkus sostus,
pro muziejus monarchų senų,
nuo karūnos jų dulkes nušluosto,
nuo stabų užmirštų akmenų.

Per marias nemarias, per plačiausias
ir per kalnus vainikais baltais
nei kelių, nei dienų nesiklausęs
jis lig Nemuno klonių ateis.

Žengs per girią, kaip eglių ošimas,
pasipuošęs žiedais kadugių,
kaip šventosios taures piligrimas
bris per plaukiantį lauka rugių.

Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.

*

Iš atogrąžų girių žaliųjų,
kaip vienuoliai suklaupę maldos,
kaip atodūsis mirt pasmerktųjų
amžiais amžinas balsas giedos:

— Miršta tautos, vergai, viešpatijos,
imperatoriai miršta seni,
miršta žiedas balčiausios lelijos,
tik tu vienas per amžius eini.

Per upelį, per ežerą gilų
ir per lapą palaukių gėlės,
iš pakrančių, iš tolimo Nilo
ir iš tekančios saulės šalies

baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.