Archyvai: Poezija

Kiek medžių spiečiasi į vieną vietą-
Daug kepurėtų,su spygliais-piktų ,
Kiekvienas žino savo vietą ,
Jei glaudžiasi šalia ,
Išliks geru draugu...
Kada iš tolimų kraštų
Prie vieno stalo sėda ,
Gali sakyti-bus troboje smagu.
Kalbėsis apie patirtį,
Gal prisimins ,kaip pokštus krėtė ,
Ir nereikšmingi žodžiai
Nauja prasme skambės
Ir viskas bus svarbu...
O kas iš to,jei būsi vienas,
Aplinkui piktžolės keros ,
Ir niekas neužstos nuo vėjo ,
Kada likimas pagrūmos.
2008

Už skynimo lemtingos juostos
Kirtimai juoduoja nuogų kelmų-
Dar neseni laikai,kai švaistės kirviai ,
Ir virto eglės,uosiai,liemenys klevų...
Beliko lyg užuolaida prie lango ,
Pro kur motušė sūnus apraudos.
Prabėgo metai keleri ir vėl žabangos-
Gandai apie pilis ir šiltą dangų
Vilioja svetimuos kraštuos.
O pro kirtimą veda vienas kelias-
Juo bėga ir sugrįžta atgalios ,
Bet ar surasi ąžuolą,berželį ,
Kurie ir be tavęs žaliuos...
2008

Naujų spalvų ruduo pažėrė-
Geltonai ir raudonai puošiasi klevai ,
O pamiškės lyg burtų lazdele pamojus
Į dar žalius namų vartus atvėrė ,
Kur džiaugiasi tyla eglynai
Viršūnėse kankorėžius iškėlę ,
O kelio pakrašty sukluso du draugai.
Pro juos rūkai ir vėjas vis dažniau prabėga ,
Nuo šlabdribos nebeapsaugo
Karpytų lapų puošnūs apvadai ,
Susigūžė nuo šiaurės vėtros ,
Nors dar gerai prisimena,
Kad šildo netgi žiemos ,
Kada apkloja sniego patalais.
2008

Medžių viršūnės
Prieš saulutę dega ,
Berželių kasos
Spindi sidabru.
Žiūrėk-Eglutė stovi
Vaikučius čia atsivedus ,
Kad amžiams pasiliktų
Ir saugotų juos
Nuo gyvenimo grėsmių...
Dar žemė šiluma alsuoja ,
Klevai tarsi liepsnelės
Žaižaruoja pakrašty.
O!Tik tu neklausk ,
Ką šnabžda nuskubėdamas upelis ,
Stovėk ir su manim klausyk...
2008

Senųjų Mačionių ulyčios gatvė
Pavirtusi žvyruotu keleliu-
Išlikę dar keli kiemai ,
Jau pakirsti senatvės ,
Bet dar su rytdienos viltim ,
Močiučių rankdarbiais
Senaisiais papuoštų.
O upė jau numelioruota- Urvena
Vos vos čiurlena ežero kryptim ,
Šaknis ir akmenis prašoka-
Tik išgraužose telkšo šaltinių vanduo
Su gyvasties pilna širdim...
Kokie šlaitai išdidūs!
Ją dar saugo medžiai
Sugerdami dangaus mėlynę ,
O prie jų šaknų prigludęs ilsisi
Lyg po tolimos kelionės svečias-
Maurais apžėlęs ,o gal nuo senatvės ,
Išminčius upių-senasis akmuo...
Čia obelys ir miško medžiai-šimtamečiai ,
Seniai palaidoję vardus žmonių ,
O palengva-kaip laikas upė teka ,
Metus matuoja amžinu matu.
Ir mes ateisim čia,kol upė šneka ,
Kad tik nebūtų slenksčių per aukštų...
2008

Medžių lapeliai-aukso pinigėliai
Prie turtingiausios upės Urvenos.
Žiūrėdama į dangaus mėlį
Žinau,kiek daug ir man padovanos...
Į tyrą vandenėlį medžiai įsibridę
Lapoja tilindžiuodami nuo pažemės
Iki berželių viršūnėlių,o aukštai
Tik vėjas trimituoja,kad ruduo atėjo
Ir žais karpytais lapais-
Nepagailės spalvų, nubers juodais taškais.
Dėkoju žemei,kad mane pakėlei ,
Ant savo delno nors trumpam pasodinai
Ir visą mano laiką nužarstys
Nukritę lapai-aukso kilimėliai ,
Čežės,kol mano kojos eis...
2008

Kada su savimi kalbu ,
Niekuomet nemeluoju-
Kai vaikštau po miškus ,
Mąstau eilėm.
Upelių srovele
Širdis dainuoja
Ir krinta ašarų lietus dažnai.
Sustoja akys ,
Kai pašlaitė
Pasidabina gėlėmis
Arba nukritusiu lapu
Ir siela medžių kalbą atkartoja ,
Su akmenėliais
Nuoširdžiai kalbu.
Papasakoju arba padainuoju ,
Paklausiu, ko gyvenime nesuprantu ,
Paglostau seną kelmą ,
Samanotą akmenėlį ,
Rasos laše nuskaidrintus
Jausmus panardinu-
Gerumo kupina širdim
Namo einu.
2008