10 000 straipsnių
Avele, kuri miegojai
Lovelėje su mumis,
Ir ką tu tada galvojai
Karpydama ausimis.
Nuo šalčio tave užklojom,
Nuo ryto baltos rasos,
Avele sušalusiom kojom,
Tavęs mums gaila basos.
Vilnelė balta viliojo
Bučiuoti tave akimis;
Avele, meile vėlioji,
Lovelėje su mumis.
L.Dėgesys
Aš atsisėdau ant kranto;
norėjau savęs paklausti Tavo paslapties;
įsitikinti, kad upeliai teka link geidžiamo tikslo,
ir kiekvienas gimsta ir miršta skirtingai.
Norėjau Tavęs paklausti, mano dvasia norėjo Tavęs paklausti,
ko trokšti, kur link teki, kodėl gyveni.
Pasakyk man, Upeli.
Ak, norėjau sužinoti, koks buvai, kas buvai,
kokia akimirka buvo Tavo akimirka;
kuris iš Tavo tūkstančio atspindžių yra Tavo absoliutus atspindys;
aš norėjau ištyrinėti paskutinę Tavo gyvenimo sritį;
Tavo vienatinumą, tą vienintelio vandens dvasią...
O Tu tekėjai ir tekėjai, nesiliaudamas,
ir nesiklausei savo susižavėjusios įsimylėjėlės,
kuri žvelgė į Tave, Tavęs klausdama,
kaip žvelgiame į savo pirmąjį mylimąjį,
norėdami sužinoti, ar dvasia srovena akyse;
šitaip Tavęs klausinėjau:
aš norėjau, kad man atskleistum savo gyvenimo paslaptį.
/Praėjo daug laiko,
kai aš atsisėdau čionai ant kranto,
ant kranto šito UPELIO/
D.Alonso
Kiekvieną rytą, Mielas,
Kiekvieną rytą
Tave geriu klūpodama pažinime
Ragauju vėl ir vėl aš
Milijoną sykių
O kartais
Kai per daug tampi žmogum
(ne svajone)
Einu iš proto kad nepasiekiu
Einu iš proto kad toli
Einu iš proto kol Tavęs
Nepaprašau Ramybės
...ir vėl
Tas Tavo skonis
Tavo skonis...
E.Perednytė
Meile man - tai nepatirtas jausmas;
Tai asara, kurios nebuvo akyse;
Tai nemiegotos naktys - kurias visas miegojau;
Tai laimes metas - kurio as nemaciau...
Mano mažute respublika,
skruzdėlytės, bitės, smilgos,
paukšteliai, žvėrys,
tik jūs krutėkit,
kad išėjęs
matyčiau, kaip dailiai
juda visi ten,
žemai.
šventiškai ugninė-
purpuro soste-
tulpe raudona-
mūsų karštligės atspindy-
mūsų kraujo balse-
nuoga kaip žaizda---
Kaip tave paliest,
kad nesuriktum iš skausmo?
Kuo pagirdyti,
kad neužgestum nepragyvenusi
tau skirto laiko?
Aš Tave tokį įsivaizduoju...
Pamiškėj nedidelis namelis
Krūpteli - ir taip kiekvieną rytą
Tartum glėbį langą atidaro,
O paskui - ir taip kiekvieną dieną -
Į atvertą lango glėbį teka
Miško čiulbesys ir pievų aistros,
Vieškelių baltai dulkėtos mintys,
Nuo savęs bebėgantys upokšniai,
Žodžių nuotrupos ir juoko žvaigždės.
Pamiškėj nedidelis namelis
Kaip medaus pasaulio prisipildo
Ir, uždaręs nakčiai lango glėbį,
Tavyje pasaulį glamonėja.
Aš Tave tokį įsivaizduoju...
Aš paklausiau upių, kur Tu.
Aš paklausiau debesų, kur Tu.
Upės atsakė: žemėj Tavęs nėra.
Ir atsakė debesys: nėra danguj.
Kas dabar sušukuos mano ilgus plaukus?
Kas man geltono korio atlauš?
Rytą pievos šaltos ir skaudžios.
Rankos karštos ir tuščios ilgą vakarą.
Pasakyk, kokiu žolynu išdygsi?
Pasakyk, kokiu atsibusi vėju?
Tu nubusi vidury nakties.-
Miško vėjai su Tavim kalbės.
Ir beržai rankas į dangų ties
Sveikint gerves, grįžtančias gulbes.
O pavasaris žarstys žvaigždes
Ir tvoras ir pavartes vartys.-
Pro skylėtas baltas paklodes
Kils ir šiaušis dirvos varputys.
Paskutinį smūgį iš peties
Gaus žiema. Ir nemunėliai plauks.
Tu nubusi vidury nakties.-
Tai gimtoji žemė Tave šauks.
S.Nėris
Galvoju apie Tave -
nematomom rankom
liečiu tamsoje Tavo plaukus,
nuo veido šešėlį baidau.
Tebūna tyla sklidina mano balso,
žodžių tegul neišskirsi,
bet bus Tau šilčiau.
Galvoju apie Tave - aš ne viena
ir Tu nebe vienas.
Mūsų mintys pusiaukelėje susitinka
ir šviesesnės grįžta atgal.
M.Kontrimaitė
