10 000 straipsnių
Gyveni šalia kelio
Ir gyvenimas tau,
Kaip upelis užšalęs,
Tyliai plaukia toliau.
Tu norėtum pakilti,
Bet pasaulio purvai
Tau neleidžia pakilti...
Tu labai pavargai.
Neskubėk nusiminti
Ir nuleisti rankas.
Jei norėsi atgimti,
Tave Dievas suras.
Tik tave Jis pakeltų,
Švento Rašto šviesa
Jėzų - Kelią nušvieštų...
Tu sušuktum: Tiesa!
„Aš myliu tuos, kurie mane myli. Kas anksti manęs ieško, suras mane.“ (Pat 8, 17)
Kaip suvokti Tavo galybę, Dieve?
Kaip suprasti Tavąją išmintį?
Tu duodi lietų, sniegą, vėjus suvaldai,
Galingi vandenynai, jūros, ežerai –
Tai Tavo rankų kūriniai.
Aušra virš žemės – Tavo rankų darbas,
Kai tamsią uždangą nuleidi, naktis ateina,
Mėnulis, žvaigždės nušviečia praeiviui kelią.
Miškai ir girios, pievos, nuostabios laukymės,
Pavasarį atgauna žalią spalvą.
Ne raudoną, o žalią,
Kuri žmogui akį, sielą ramina.
Paukštelių čiulbesys toks širdžiai mielas,
Lyg choras angelų nuleistas žemėn.
Po lietaus vaivorykštė – Tavoji sandora,
Kad žemėj nebebus jau tvano.
Kiek daug gamtos stebuklų supa mus,
Bet ne visi juos matom, jaučiam.
Tačiau kas ieško – tas randa,
Kas prašo – tam duodama,
Kas beldžia – tam atidaroma.
O, Tobuloji Išmintie!
Apie tave Saliamonas patarlėse byloja,
Nes, pasak jo, tu buvai ir su Viešpačiu
Prieš visus Jo darbus,
Kai dar netryško vandenų šaltiniai,
Gelmių nebuvo.
Pirma kalnų tu buvai pagimdyta,
Kol žemės dar nebuvo.
Gėrėjaisi Jo rankų kūriniais,
Grožėjaisi žmonių vaikais,
Ir laiminai, einančius keliu tavuoju.
Palaimintas žmogus, kuris klauso manęs,
Kasdien budi prie mano vartų,
Ir laukia prie mano durų.
Viešpaties baimė – išminties pradžia,
Kas tave suranda – randa gyvenimą,
Ir Viešpaties įgyja palankumą.
Dešinėje jos rankoje ilgas amžius,
O kairėje – turtai ir garbė.
Ji brangesnė už deimantus,
Jos keliai – malonės keliai,
Visi jos takai – ramybė.
Ji yra Gyvybės medis visiems,
Kurie ją pagauna,
Laimingi, kas ją išlaiko.
Padėki man, Dieve, šviest žvakele,
apsaugok nuo vėjo žvarbaus,
taip norisi šviest po maža liepsnele,
pradžiuginti sielą žmogaus.
Padėki man šviest, kai paukščiai sugrįžta
ir vasarą šviesti padėk,
kai rudenį vėjas užpučia liepsną,
atsiųsk, man ugnies iš dangaus.
1995 04 20
Dėkoju Dovydui už psalmes – gyriaus giesmes senų laikų,
kai Kristus dar nebuvo gimęs ir patikėti buvo taip sunku.
Tu atskleidei mums Dievo tiesą, Jo išmintį išdalinai,
nors suspaudimuos ir vaitojai, jam ištikimas tu likai.
Išmokei mus pasitikėt ir nesvyruoti niekada,
padrąsinai, liepei kovoti, kaip tau patardavo Dvasia.
Mylėjai mūs Ganytoją, kurs nuveda į poilsio vietas –
žaliuojančias lankas prie vandenų, kur atsigauna mus siela –
taip būna gera ir ramu.
Apie malonę Dievo mums kalbėjai ir meilę nusidėjėliams visiems,
gailestingumą Jo beribį, mielą, kurs teikia viltį mums kaltiems.
Mes niekad nestokosim duonos ir mūs vaikai neelgetaus,
dar kartą ačiū tau už psalmes, kuriomis sušildei sielą tu žmogaus.
1995 03 20
Kiek daug pasaulyje plačių kelių,
bet aš palikti negaliu, takelio savo viltimi pasėto,
žinau, kad veda jis dangun, dažnai vingiuotas ir duobėtas.
Bet nuostabiausias iš visų, nors rožėmis ir nenusėtas,
kiek daug pasaulyje plačių kelių,
bet aš palikti negaliu, takelio savo viltimi nusėto.
1996 03 17
Ramybė miške – tyliai groja žiogai, ošia pušys,
spindi Nemuno vaiskios akys,
ramybė širdy, kai Tu su manimi esi,
ramybę jaučiu, kai pas Tave ateinu.
Nutolsta pasaulio apgaulė, pasimiršta darbai,
priartėja dangus, pamirštu, kad aš vargšas žmogus.
dėkoti norisi vien Tau – susimąstau, kokia menka esu,
kaip skruzdėlė prie tako, kokia galinga aš esu –
Tavoji prigimtis man sako.
Tavu vaiku esu, Galingasis Valdove,
Tu šalia manęs stovi, kaip Viešpats ir Valdovas.
Rami esu, nes ne viena gyvenu –
Tu kryžių padedi man nešti,
žinau, Tu niekad manęs neapleisi, nepamesi.
O, Jėzau, patikėjau, Tava šventa auka,
Ant kryžiaus atkentėjęs mirei tu už mane.
Savu šventu krauju, nuplovęs nuodėmes visas,
manon širdin atėjęs ramybę tu teiki.
O, Jėzau, būki mano Viešpats, manos širdies karalius,
neduoki nuodėmei manajai kūne viešpatauti valios.
Padėk Tavim pasitikėti ir skausmą atiduoti Tau,
padėk Tave mylėti, globok, mane, prašau.
O, Jėzau, Visagalis, paguodi, kai sunku,
uždeki meilės Tu ugnelę ir būki visada kartu.
O, Jėzau, mano meile, myliu Tave karštai,
kai Tavo saulė švyti gyventi darosi lengviau.
... busdamas ryte,
su visomis būtybėmis išvien
duodu įžadą
atsiverti Dharmos kibirkštims
gelėse ar vaikuose, o gal paukščiuose ...
... skambindamas varpąšventykloje,
su visomis būtybėmis išvien
duodu įžadą
skambėti kuo tikriau kiekvieną mirksnį:
pilnai, tvirtai ir aiškiai ...
... kai nusilenkiu zazen pabaigoje,
su visomis būtybėmis išvien
duodu įžadą
kartoti šį įstabų lengvumą
šeimoje, su draugais ir savimi ...
... kaižmonės rodo pyktį ar piktdžiugą,
su visomis būtybėmis išvien
duodu įžadą
įsiklausyti įžodžių tiesą,
nepaisydamas šnekos būdo ...
... laukdamas neišvengiamos mirties,
su visomis būtybėmis išvien
duodu įžadą
atsiduoti gamtos dalykų eigai,
susitaikius su viskuo, kas bus ...
... kai mano pastangos nuvertinamos,
su visomis būtybėmis išvien
duodu įžadą
priimti savo ribotumus,
įtvirtinti savo tikrąją savastį ...
... kaižlunga darbai,
su visomis būtybėmis išvien
duodu įžadą
naudotis apmaudo galia
ir rūpestingai sutelkti, kas liko ...
... kai mintys nepaliauja rikiuotisį eiseną,
su visomis būtybėmis išvien
duodu įžadą
stebėti jų tarpus
ir atsigręžtiį tylos trupinius ...
... kamuodamas save koanu,
su visomis būtybėmis išvien
duodu įžadą
pasiduoti ir perleisti jį
drakonui, kuris niekad nemiega ...
... kai ateina pyktis ar liudesys,
su visomis būtybėmis išvien
duodu įžadą
priimti savo jausmingą prigimtį --
juk taip ašįkūniju Dao ...
... kai man nelieka, ką pasakyti,
su visomis būtybėmis išvien
duodu įžadą
palaidoti savo nežinojimąžinioje,
kadčia tikrai nebėražodžių ...
... klausydamasis svirplių naktį,
su visomis būtybėmis išvien
duodu įžadą
surasti sau vietą svirplių
ir nakties darnoje ...
... jūros pakrantėje, saulei tekant,
su visomis būtybėmis išvien
duodu įžadą
sugrįžti prie šios neišsemiamos jėgos,
taikingai atšniokščiančios ir nuslūgstančios ...
... kaižali lapai plazda vėjyje,
su visomis būtybėmis išvien
duodu įžadą
džiaugtis jėgomis, grežiojančiomis mane
veidu aukštyn, veidužemyn,
lyg ant stiebelio ...
... kai traukinys dunda pylimu greta,
su visomis būtybėmis išvien
duodu įžadą
prisiminti savo motiną ir tėvą,
pasvajoti, ką jie mąsto naktį ...
... kai stalas padengtas vaišėms,
su visomis būtybėmis išvien
duodu įžadą
priimti kiekvieną siūlomą valgį
kaip pagarbą mano senąjam keliui ...
... kai kas nors vėluojaį susitikimą,
su visomis būtybėmis išvien
duodu įžadą
atsisakyti praeities ir ateities,
tiesiog pailsėti ten,
kur nieko nevyksta ...
... kai man pasiūlo pasimylėti,
be prasmės,
su visomis būtybėmis išvien
duodu įžadą
pasisemti iš savošvelnumo
ir malonės atsargų, kai atsisakau ...
... ištekliams vis senkant,
su visomis būtybėmis išvien
duodu įžadą
prisiminti pusiausvyrą:
mano turtas yra skurdas kitam ...
... žiūrėdamasį vidurnakčiožvaigždes,
su visomis būtybėmis išvien
duodu įžadą
prisiminti, kad esaties akimirka
neturi jokių mastelių ...
... kai gieda gaidžiai paryčiais,
su visomis būtybėmis išvien
duodu įžadą
pripažinti kiekvieną balsą tam chore --
štai kur tu, štai kur tu, bičiuli ...
/Vertimas iš angl. pgl. Robert Aitken, The Dragon Who Never Sleeps, in: Engaged Buddhist Reader, 1996, ed. by Arnold Kotler, Parallax Press, Berkeley, California, pp. 27-36./
Mirusiųjų karalystėj
Sau ramybę randa sielos,
Mirusiųjų karalystėj
Amžių amžius žydi gėlės.
Mirusiųjų karalystėj
Pilna malonių kvapų:
Žydi be vandens lelijos
Ir žibutės be miškų…
Ir nors žemėje kas dieną
Miršta tūkstančiai gėlių,
Jų mažytės trapios sielos
Prisiglaus prie angelų.
Mirusiųjų karalystėj
Amžių amžius žydi gėlės,
Mirusiųjų karalystėj
Sau ramybę randa
Monika Saukaitė
Vidurnaktį
Prie namo
Užsidega žvakė -
Žaliai juoda.
Jos smailėjančioj aukštoj
viršūnėj-
Žvaigždės blanki šviesa
Kaip apvarvėjusi
Kraupi akis.
Per naktį
Tarp tujos lapų
Slepiasi voras,
Jis laukia,
Jis atrodo kaip dulkė,
Prilipusi prie karšto,
Ką tik ištirpusio vaško.
O žvakė vis dega …
Naktį
Iš tamsių jos tarpušakių
Išlenda baimė …
Monika Saukaitė
Sudužo.
Į rasos lašelį.
Į paskutinį saulės spindulėlį.
Nugrimzdo.
Į miglą.
Į vakarą.
Prisikėlė.
Gyveno.
Su skaidriu skausmu.
Su krištoline baime vis kovojo.
Smerkė save.
Už apledėjusį jutimą.
Už širdį, apkaustytą geležimi ...
Raudojo.
Sudužo.
Į vėsią rasą.
Į saulę ašarom kabinos.
Ir nugrimzdo.
Į rūką.
Į naktį. Pamažėle ...
Nebeprisikėlė ...
Kristina Šapkinaitė
Tu pro tamsias blakstienas į mane pažvelki,
Kaip žvelgia žemėn spindulys iš debesų,
Ir pamatysi, kaip esi manęs išalkęs
Ir kaip tavęs aš pasiilgusi esu.
Norėjai tu pažint pasaulyje, kas meilės verta,
Pirmiau, negu mylėti... Bet ar tu žinai,
Kad žvilgsniui mylinčiam atsiskleidžia iš karto
Plataus gyvenimo gilieji slėpiniai?
Prie mano smilkinio pridėki savo ranką
Ir pasakyk švelniai, nerūpestingai: Tu...
Tą mažą mažą žodį iš didžios širdies,
Ir tu suprasi: meilei jos pačios užtenka;
Ji pažinimas ir gyvenimas kartu;
Ji Gėris, Dievas, nušviestas savęs paties.
Vytautas Mačernis 1944.V.3
Iš ciklo “Šokėja ir asketas”