10 000 straipsnių
bet ne... viską apskaičiuojame...
rodos, neįmanoma suklysti...
tik keista žodžio “kilti”
reikšmė... tokia, kaip “kristi”...
bet ne... vėl matuojame
metrais, sekundėmis, baitais...
po to... nustebę klausiame:
ir kodėl tai turi baigtis?...
bet ne... mes vėl šypsomes
lyg niekur nieko... miela...
tik kažkodėl pro šypsenas
nebesimato... sielų...
2001 m.
Marijus Urbonas
Kai uždegsiu akis,
Iš lubų ekrano
Nespalvoti epizodai
Vėl į jas kris…
Žiūrėsiu save
Ir porcijuotą mirtį -
Ji mėnesius laukė
Gyvojo tunelio gale
O dangaus buvo mažai…
Nespėjau paliest -
Nužudytą vaikystę
Rado smėlio dėžėj…
Neįžvelgiamam rūke
Pasistatė tėvas tiltą
Ir nuplaukė nuo jo
Su ištvinusia upe…
Bėgau tolyn
Prirašytais takais,
Bet rodyklės juokės
Tik viena kryptim
O gamta keitė grimą.
Ir kaip įprasta - dalgiu…
Mama nebegalėjo užsimerkt pati,
Galbūt todėl… neatpažino…
O seserys degino ugnį,
Kad jomis tikėtų…
Išlaistė šlamančią jūrą,
Man atidavė dugną…
Naktys siuntė žodžius…
Prakalbusiais lapais
Nukabinėdavau savo
Nukirstus medžius…
O draugai, susėdę ratu,
Savyje augino žolę…
Aidui kopijuojant jų juoką
Sužėlė keletas kapų…
Ir kaukės šypsojos,
Meilės veidas taip pat…
Ilgai… Bet melas vis tiek
Pavergė jos kojas…
Ir nebuvo kur būti…
Išgrįstos gatvės
Mano kojoms siūlė
Akmenų… truputį…
Ir iš aukšto septinto
Žiūrėsiu kaip ant asfalto
Nupiešta saulė
Į mane krinta…
1999 m.
ne tavo teleskope
o danguje
vis mažiau žvaigždžių
o kiek ieškojai
kiek savęs palikai
sėdėti ant palangių
ir žinai paukščių takas
pakankamai ilgas
kad nueitumei niekur
o kažkas savanaudiškai
sako pasiilgau
tam kad liktumei vietoj
kad nieko neieškotumei
ir nerastumei
kad tave turėtų...
2001 m.
Marijus Urbonas
Ir kas dieną tu eini
Ir galvoji kad tu eini
Ir galvoji kad tu eini ten
Kur nori
O kažkur kažkas sėdi ir galvoja
Ką daryti kad tu taip galvotum
Ir kai pavyksta sau tyliai ploja
Nes jie taip eina o tu taip
Stovi
2001 m.
Marijus Urbonas
Tarp sienų
Miestų
Žemynų
Šeimose
Ir miniose
Daktaras
Degančiomis
Akimis
Čiupinėjo žmones
Ir lyg didžiulį
Atradimą šnibždėjo
Panašu
Į klaustrofobiją
Ir atidarė
Ne skrynią
O sąskaitą banke
Ir kai save iššvaistęs
Nuėjo pas
Daktarą
Degančiomis
Akimis
Šis kažkodėl
Pasakė
Pandora
O konferencijoje
Sveikata:
Žmonija ir žmogus
Daktaras
Degančiomis
Akimis
Su įkarščiu
Ilgai įrodinėjo
Kad neįmanoma
Išgydyti vieno
Žmogaus nuo ligos
Kai ta liga serga
Didžioji dalis
Žmonijos
Turbūt neįrodė
Bet džiaugėsi kažką
Sudominęs
Nes visi miegojo
Tik vienas
Kolega
Taip pat degančiomis
Akimis
Ne
Po to
Daktaras
Degančiomis
Akimis
Kuriam laikui
Buvo nurimęs
Stengdamasis
Suprasti
Kodėl jis vis
Atšoksta
Nuo sienų
Tokios
Malonios
Spalvos
Sienų
Minkštų
Daktaras
Degančiomis
Akimis
Galvojo
Kad jis galbūt
Genijus
Ir jis galvojo
Jį uždarė
Ne dėl to
Kad jis taip
Galvojo
O dėl to
Kad galbūt
Toks buvo
O pro tam tikrą plyšį
Duryse
Kolega
Taip pat
Degančiomis
Akimis
Žiūrėjo ir kalbėjo
Tipiškas atvejis
Bet įdomus
Labai įdomus
2000 m.
Marijus Urbonas
Tai buvo mirusiųjų akys,
Kupinos gyviesiems
Nesuprantamo žinojimo,
O mes, rankas ištiesę,
Stovėjom kiek nustebę
Ir tiek pat išsigandę...
Atrodo, viską radom...
Vis tiek kažko nerandam...
1999 m.
Marijus Urbonas
Tu krisi taip,
kaip akmenys krenta
O gal kitaip
Žemė viską renka...
O gal - kaip sėkla?
O gal sudygs...
O gal užaugs,
o gal - žmogus?..
Gal taip ir bus,
jei kas nors
į žemę kris
kaip lietus...
1996 m.
Marijus Urbonas
Save imi laužai dalini
Kol vienąsyk suvoki
Paskutinė vakarienė
Esi jos dalimi
Apie tave viskas juda
O tu - save pamiršęs -
Vis aplink dairais
Ir ieškai Judo
1997 m.
Marijus Urbonas
Sekundė
seka
sekundę
Kažkas užmiega
Ir vėl pabunda
mažytė pagunda
sustabdyti sekundę…
Bet kurgi ji bėga?..
Kaip lašas
po lašo
krenta…
Krenta ir kažką rašo
Į kitą krantą
ji nurieda…
Rodo kelią didelės rankos.
1996 m.
Marijus Urbonas
Matysi daug lapų.
Žinosi: jie - aš.
Norėsi surinkti -
vėjai nuneš
Bėgsi iš paskos,
gaudysi juos.
Ir kai pagausi,
bus tuščia delnuos…
1996 m.
Marijus Urbonas
Sutinku aš jį kas žingsnis
Kiekviename veide,
Kur benukryptų mano žvilgsnis:
Gyvame, negyvame.
Su baime žvelgiu į laikrodį.-
Laikrodžio dvasia- jis.
Nukreipiu akis į veidrodį.
Veidrody- aš, jo dalis.
1996 m.
Marijus Urbonas
Nesvarbu kokios spalvos šachmatas tu esi:
Ir balti šachmatai juodais langeliais vaikšto,
Kad galėtų būti…
1997 m.
Marijus Urbonas