Kada grybauti

Grybauti galima jau pavasarį, balandžio mėnesį. Kai pražysta pavasarinės gėlės, pasirodo bobausiai ir briedžiukai. Bobausiai rudomis raukšlėtomis galvutėmis, išlindusiomis iš po smėlio, puošia pušynus. Briedžiukai auga prie lapuočių. Jų galima aptikti net soduose, mieste prie gyvatvorių, tarp krūmų. Balandžio mėnesį žolėtose pamiškėse ir netrąšiose pievose pasirodo pavasarinės balteklės, arba avižėlės. Jos auga grupėmis ar ratais, todėl gerai pastebimos. Ant lapuočių medžių kamienų ir kelmų išauga dideli žvynuotųjų skylėtbudžių vaisiakūniai. Jei orai vėsūs, pavasariniai grybai išsilaiko iki birželio mėnesio.

Birželio viduryje, kai dar likę drėgmės nuo pavasario, bet dar nėra labai karšta, pasirodo vasariniai grybai: lepšės, kazlėkai, ūmėdės, voveraitės, pievagrybiai, kartais jau dygsta baravykai. Karštais vasaros mėnesiais grybai dažniausiai išauga žemesnėse vietose, daubose ir po lapuočiais, kur nukritusi lapų paklotė sulaiko daugiau drėgmės. Ant negyvos sutręšusios medienos, kurioje ilgiau išsilaiko drėgmė, gausiai auga kislioji kelmiukė, kreivabudė ir mažiau grybautojams pažįstamos, bet valgomos elninė skydabudė (Pluteus cervinus), skujagalvė (Pholiota). Šių grybų galima rasti ir liepos mėnesį.

Jei liepos viduryje gausu kritulių, masiškai pradeda dygti baravykai, raudonikiai, lepšės, voveraitės. Miškai pasipuošia įvairiaspalvėmis ūmėdžių kepurėlėmis. Miško aikštelėse, pamiškėse ir pievose išauga skėtinės žvynabudės. Šiuo metu auga ir nevalgomi aitrusis pušynbaravykis (Tylopilus felleus) bei kartusis kazlėkas (Suillus piperatus). Liepos pabaigoje pasirodo šilinis kazlėkas, arba makavykas, pilkoji meškutė. Rugpjūčio mėnesį pagausėja grybų, jau pasirodžiusių liepos pabaigoje, ir dar prisideda piengrybių.

Rugpjūčio pabaiga–rugsėjo pradžia – pats geriausias metas grybauti. Pūkuotės, rudmėsės, grūzdai, juosvieji piengrybiai – grybautojų mėgstami piengrybiai. Rugpjūčio pabaigoje išauga tipiški rudens grybai: raukšlėtasis gudukas, arba kalpokas, gausiai auga musmirės, mažai grybautojams pažįstama, bet valgoma lelijinė stirnabudė. Rugsėjo mėnuo – pats grybingiausias. Šiuo metu gausiai dera vasarą pasirodę grybai, išauga baltikai, pievagrybiai, kelmučiai, mėšlagrybiai, iki vėlyvo rudens ir po šalnų auga žaliuokės, šalninės guotės.

Jei žiema nešalta, ant lapuočių medžių rasime juodkočių ugniabudžių ir gluosninių kreivabudžių.

GRYBŲ BUVEINĖS

Nors visi žinome, kad grybai auga miškuose, bet ne visada, tik įėję į mišką, pamatysime grybų. Grybaudami, kitaip nei uogaudami, nuėję į vieną miško vietą ir pasisukioję nedidelėje teritorijoje, nebūtinai prisirinksime pilnus krepšius grybų. Grybavimas – tai grybų ieškojimas, kurį visada lydi malonumas netikėtai rasti grybą. Patarti ir nurodyti tikslias vietas, kuriose būtų gausu grybų, gana keblu. Suradę kokią grybingą vietą, kitą kartą ten atėję, galime jų ir neberasti.

Grybų įvairovę tam tikroje vietoje lemia daug veiksnių: buveinės tipas (pieva ar miškas, sodintas ar natūraliai užaugęs, jaunas ar senas), augalų rūšių įvairovė, substratų įvairovė, geografinė padėtis, dirvožemio tipas ir klimatas. Ypač daug įtakos daro temperatūra ir krituliai. Šilti orai be ryškių temperatūros skirtumų dieną ir naktį, vidutinis drėgnumas ir gerai įšilusi dirva – palankiausios sąlygos grybams augti. Grybai nemėgsta labai karštų orų ir smarkių liūčių. Jie gerai derės iki pat šalčių, jei vasaros pabaigoje bus šilti orai ir tolygūs šilti lietūs. Praėjusių metų šiltas ir lietingas ruduo svarbus kitų metų grybų derliui, nes grybiena prieš žiemą turi sukaupti pakankamai maisto medžiagų, reikalingų vaisiakūniams išauginti.

Pirmosios voveraitės pasirodo tada, kai pakankamai įšyla dirva: jei pavasaris šiltas, jų galime rasti ir gegužės pabaigoje, jei šaltas – rinksime tik per Jonines. Tikrinis baravykas pasirodo savaite vėliau nei voveraitės, kai po šiltų orų temperatūra šiek tiek nukrenta. Rudenį baravykai auga tol, kol temperatūra nenukrenta iki 10 laipsnių.

Pačiame miške susidaro įvairios mikroklimato sąlygos, lemiančios vaisiakūnių išaugimą jiems palankiose vietose. Žemumose būna šalčiau ir drėgniau, o pakilimuose sausiau ir šilčiau, todėl per sausrą grybai pasirodys drėgnesnėse pavėsingose vietose, o labai drėgnu oru augs ant sausesnių kalvelių. Labai tankiuose žolėtuose miškuose grybų bus mažiau nei šviesiuose. Miškuose su užmirkusiu dirvožemiu grybų rūšių nebus gausu. Grybų derėjimui svarbus ir miško amžius, ypač sudarantiems mikorizę su medžiais. Eglyninės rudmėsės ir tikrieji kazlėkai geriau dera jaunuose pušynuose, nei senuose. Gausiausias baravykų derlius būna vidutinio amžiaus miškuose. Kai kurios, dažniausiai retos ūmėdės ar piengrybiai auga tik brandžiuose miškuose.

Nėra griežtai apibrėžtų buveinių, kuriose augtų tik tie, o ne kiti grybai. Grybai daugiau susiję su tam tikrais medžiais, su kuriais sudaro mikorizę ar kurių medieną ardo, o ne su visa miško bendrija. Pušynuose su beržų priemaiša rasime grybų, susijusių ir su pušimis, ir su beržais. Pievose su pavieniais ąžuolais galima aptikti baravykų paąžuolių (Boletus luridus) ir pievagrybių. Šalia miško keliukų ar miško aikštelėse būna geros sąlygos atviresnes žolėtas vietas mėgstantiems grybams. Aptariant grybų buveines, paminimas tam tikros rūšies medis ar krūmas, su kuriuo daugiau ar mažiau susijęs tas grybas. Grybai gali sudaryti mikorizę su keliais medžiais ar augti ant įvairių medžių ar krūmų medienos. Lepšių ieškosime po beržais, bet baravykų ar raukšlėtųjų gudukų rasime ir pušyne, ir eglyne, o voveraitės gerai auga spygliuočių ir lapuočių miškuose. Paprastieji kelmučiai auga ant įvairiausių spygliuočių ir lapuočių medienos.

Daugiausia grybų tikėtina rasti mišriuose miškuose ir beržynuose, gausu jų pušynuose ir eglynuose. Mažai grybų randama šlapiuose juodalksnynuose, grynuose liepynuose, tik keletas valgomųjų grybų randama pelkėse.

Miškai

Beržynai

Beržynai užima penktadalį visų Lietuvos miškų ploto. Paplitę visoje šalies teritorijoje, dažniausi Vidurio Lietuvoje. Jauni beržynai būna gryni medynai, jiems bręstant, greta beržų daugėja eglių, pušų ar kitų lapuočių. Beržų dažnai pasitaiko kituose medynuose. Beržynuose gausiai randama piengrybių, ūmėdžių, raudonviršių ir musmirių. Tipiniai beržynų grybai: lepšė, juosvažvynis raudonviršis, pilkšvažalė ūmėdė, piengrybis paberžis (Lactarius torminosus) ir labai panašus į jį, tik šviesesne kepurėle baltagauris piengrybis (L. pubescens). Jie auga grynuose beržynuose ir mišriuose miškuose su beržais. Šlapiuose miškuose ar pelkių pakraščiuose po beržais galima rasti į lepšę panašų balkšva kepurėle palšąjį raudonviršį (Leccinum halopus), rausvai ochrinės spalvos žvilgančiąją ūmėdę (Russula nitida). Drėgnus miškus su beržais mėgsta auksiškoji ūmėdė, glebusis piengrybis (Lactarius vietus), juosvasis piengrybis. Beržynuose rasime ir valgomus tikrinį baravyką, voveraitę, ir nuodingas paprastąją musmirę bei pilkąją meškutę. Ant beržų virtuolių, stuobrių ar kelmų auga valgomi kislioji kelmiukė, paprastasis kelmutis, kreivabudės, kriaušinis pumpotaukšlis ir nuodingos puokštinė kelmabudė bei didžioji karteklė (Gymnopilus spectabilis).

„Kur grybauti Lietuvoje”
Kaunas, Šviesa, 2008