Žemė – O kas po pluta?

Viršutinė mantija susideda iš trijų sluoksnių: plono kieto viršutinio sluoksnio (nuo Mochorovičiaus paviršiaus iki maždaug 60-100 km gylio), klampios lyg tešla astenosferos (maždaug iki 200 km gylio) ir storo apatinio sluoksnio (tarp 20 ir 700 km). Viršutinis sluoksnis su virš jo slūgsančia Žemės pluta sudaro kietąjį Žemės apvalkalą – litosferą, kurį susideda iš keleto plokščių (megablokų). Šios plokštės horizontaliai dreifuoja astenosferos paviršiumi. Dėl labai didelio slėgio ir karščio astenosferos medžiaga beveik išsilydžiusi, taki.

Viršutinę mantiją nuo apatinės skiria kita riba, kurioje medžiagos tankis toliau didėja (nuo 3,3 g/cm3 iki 4,3 g/cm3). Manoma, kad apatinė mantija susidariusi daugiausia iš peridotito; yra joje ir didesnio tankio mineralų, susidarančių dėl milžiniško slėgio, kurį sukelia aukščiau esančių uolienų masė.

Tarp apatinės mantijos ir branduolio, 2900 km gylyje, yra dar vienas sluoksnis, kuriame tankis padidėja nuo 5,5 g/cm3 iki 10 g/cm3. Tai vadinamasis Gutenbergo sluoksnis; mokslininkas Gutenbergas jį atrado 1914 metais. Branduolys irgi nevienalytis. Manoma, kad 5150 km gylyje yra riba, dalijanti jį į išorinę ir vidinę zonas; spėjama, kad jas sudaro geležies ir nikelio lydinys. Išorinė zona, mokslininkų nuomone, turėtų būti skysta, nes joje išblėsta skersinės seisminės, arba S, bangos, o vidinė zona- kieta, nes išilginės, arba P, bangos šitoje zonoje sklinda kiek greičiau. Išorinės ir vidinės branduolio zonų riboje medžiagos tankis padidėja nuo 12,3 g/cm3 iki maždaug 13,3 g/cm3, o branduolio centre, 6371 km gylyje, – iki 13,6 g/cm3 .

Į Žemės paviršių nukritę meteoritai yra akmeniniai arba geležiniai, ir jų kiekybinis santykis maždaug atitinka Žemės mantijos ir branduolio santykį. Galbūt šie meteoritai kitos, panašios į mūsų Žemę planetos likučiai; ta planeta išnyko labai seniai (galbūt susprogo).

Šilumos reiškiniai

Šilumos kiekį, sklindantį iš Žemės gelmių ir pasiekiantį jos paviršių, galima paaiškinti taip: kuo giliau, tuo Žemės plutoje karščiau. Ties pamatu temperatūra pakyla maždaug iki 375 C, viršutinėje mantijoje, 50 km gylyje iki 800 C, 1000 km gylyje – 1800 C, 2900 km gylyje, mantijos apačioje, – apie 2500 C, Žemės branduolio centre – apie 3000 C.

Naudota literatūra:

1. A. Basalykas Žemė – žmonijos buveinė.- Vilnius: 1985. – P. – 256.
2. Enciklopedija Žemė ir jos gėrybės.- Vilnius: 1992. – P. – 256.
3. Enciklopedija Mokslas ir Visata.- Vilnius: 1989. – P. – 296.
4. R. Flintas Žemės istorija.- Vilnius: 1985. – P. – 262.
5. V. Dvareckas, A. Gaigalas Visata, Žemė, žmogus.