Žemė ir dangus po Rotušės skliautais
Žemiškoji juodoji keramika ir dangiškasis kaulinis porcelianas.
Žiedimo maestro ir kaulinio porceliano asė. Juodos ir baltos spalvų derinys po senoviniais Rotušės rūsių skliautais. Tai vakar Keramikos muziejuje atidarytos Vidmanto Valiušio ir Aldonos Keturakienės parodos “Kontrastai” intriguojantys deriniai.
Utenos rajone, Leliūnuose gyvenantis meistras V.Valiušis dar vadinamas “žiedimo karaliumi”. “V.Valiušiui kasdienis puodų žiedimas yra tarsi muzikanto pratimai. Jis laisvai žaidžia forma, negalvodamas apie techninius dalykus”, – pagiriamuosius žodžius meistrui žėrė A.Keturakienė. Ji kas vasarą pas V.Valiušį veža savo studentus, būsimuosius keramikus, išmokti senovinės juodosios keramikos technikos. Leliūnuose meistras turi ne tik degimo krosnį, kurioje 980 laipsnių Celsijaus temperatūroje pušinių malkų pelenai nusėda ant molio ir jį paverčia juodu. Jis buvusioje mokykloje įkūrė Keramikos muziejų, prie kurio iki vasaros už ES fondų lėšas turėtų būti įrengta keramikos studija profesionaliems menininkams.
Vienos viešnagės Leliūnuose metu A.Keturakienė pasiūlė V.Valiušiui surengti bendrą parodą. “Bet iki to laiko tu turi įvykdyti mano užduotį: atsisakyti savo puodų ir vazų dekoro bei patobulinti kūrinių formas”, – tada išvykdama meistrui pasakė A.Keturakienė.
Ji bendrai parodai su juodosios keramikos žinovu parengė kompoziciją iš kaulinio porceliano: trijų formų vazas, panašias į besiskleidžiančių tulpių žiedus. Šalia akinančio baltumo gėlių pievos A.Keturakienė “pražydino” tos pačios formos, bet rudos spalvos tulpes iš redukuotos akmens masės. Pastarosios – lyg simbolinis lieptas į V.Valiušio juodosios keramikos vazų, puodų pievą. Tačiau ir plika akimi matyti, kad V.Valiušis neįvykdė A.Keturakienės užduoties: jo keramika vėl puošta įvairiausiais raštais, užgožiančiais tobulai išdegtų indų formas.
“Šiuo metų laiku V.Valiušiui sudėtinga nužiesti visiškai kitokius dirbinius, – teisino puodžių A.Keturakienė ir čia pat su juo sutarė: – Bet iki vasaros pasistenk”.
