Zaratustros prakalbos – Frydrichas NYČĖ – Apie senas ir jaunas moteris
“Ko taip bailiai slenki sutemus, Zaratustra? Ir ką stropiai slepi po apsiaustu savuoju?
Gal lobį tau kas dovanojo? O gal nešiesi vaiką, tau pagimdytą? O gal dabar ir pats eini keliais plėšikų, o, drauge tu piktųjų!”-
Iš tikro, broli mano! – Zaratustra atsakė,- tai – lobis dovanotas: teisybę mažą aš čionai nešuosi.
Bet ji pilna kaprizų, kaip mažas vaikas, ir jei neužkemšu burnos aš jai, tai rėkia ji baisiausiai.
Kai šiandien aš ėjau keliais savaisiais, ir saulė vakarop jau leidos, išvydau moterį kely senyvą, kuri štai taip į mano sielą kreipės:
“Nemaža jau, o, Zaratustra, esi mums, moterims, kalbėjęs, bet apie mus pačias mums netarei dar niekad žodžio.”
Ir aš jai taip tariau nelaukęs: “Juk apie moteris tik vyrams reikia aiškint.”
“Kalbėk ir man, ir man paaiškink,- jinai prašyti ėmė,- esu pakankamai sena, tad viską greitai vėl pamiršiu.”
Ir aš, nusprendęs jai paaiškint, štai taip pradėjau kalbą savo:
Juk motery – mįslė yra joj viskas, ir viskas turi joj tik vieną įminimą: o tai yra nėštumas.
O vyras jai – tik instrumentas: jos tikslas visad – vaikas. O kas yra ji vyrui?
Dviejų dalykų tikras vyras nori: pavojų ir žaidimo. Todėl jis moters geidžia kaip žaislo iš visų pavojingiausio.
Kariu išauklėt vyrą reikia, o moterį – atokvėpiui kareivio: o visa kita – vien kvailystė.
Bet vaisiai, jeigu jie per saldūs, tai jų karys nemėgsta. Todėl jis moters trokšta, nes motery kartumo yra net ir saldžiausioj.
Geriau nei vyras moteris vaikus supranta, bet vyras pats už moterį yra didesnis vaikas.
Tikram juk vyre vaikas slypi: jis žaisti nori. Pirmyn tad, moterys, ieškokite ir raskit vyre vaiką!
Te moteris žaisliukas būna, tyra, graži, lyg deimantas brangiausias, dorybių apšviestas pasaulio, kurio nėra dar niekur.
Žvaigždė tešviečia meilėj jūsų! O viltį savo taip išreiškit: “Kad antžmogį aš pagimdyčiau!”
Narsa te jūsų meilėj slypi! Jūs meile savo turit pult kiekvieną, kurs baimę įvaryt jums stengias.
Garbė te meilėj jūsų glūdi! Bet šiaip jau moteris nedaug išmano apie garbę. Tad ją tegu toksai išreiškia šūkis:
“Daugiau mylėti visad, nei mylimos jūs esat, ir niekuomet nelikti antros.”
Tebijo vyras moters, kada ji myli: tuomet jai bet kokios aukos negaila, ir visa kita jai vertės neturi.
Tebijo vyras moters, kuomet ji neapkenčia: nes vyras sielos gelmėje yra tik piktas, o moteris tenai – bloga.
O ko labiausiai moteris nekenčia? – paklausė geležis magnetą.- “Neapkenčiu tavęs labiausiai, kadangi tu vis trauki, tačiau jėgos turi per maža, kad prie savęs pritrauktum.”
Žinau aš vyro laimės vardą, jisai yra: aš noriu. O moters laimės vardas: jis, nori.
“Matai, dabar tik tobulas pasaulis tapo!” – taip mąsto moteris širdy, kuomet iš meilės atsiduoda.
Ir moteris paklusti turi, ir gylį rast lėkštumui savo. O jos lėkštumas – tai jos siela: judrus, audringas seklumos paviršius.
Bet vyro siela gelmę turi, jos vandenys tik požemiuose šniokščia: ir moteris nujaučia šitą jėgą, bet jos ji nesuvokia.-
Tada man senė tarė: “Nemaža malonaus Zaratustra pasakė, o ypač toms, kurios ganėtinai dar jaunos.
Išties dalykas tai keistokas, nors moteris Zaratustra mažai pažįsta, bet apie jas teisybę sako! Matyt todėl, kad moteriai nėra pasauly nieko, kas neįmanoma jai būtų.
O štai dabar kaip padėką priimk šią dovanėlę kuklią: teisybę vieną mažą tau aš dovanoju. Juk aš pakankamai sena, kad ją laikyčiau!
Suvystyk tu ją ir užkimšk jai burną, jei ne, tai rėks jinai baisiausiai, šita maža teisybė.”
“Tad duoki man šią mažą tiesą! ” – prašiau šią moterį senyvą. Ir ji man taip pasakė:
“Jei tu pas moteris eini, tai nepamiršk botago!”-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.
