Zaratustros prakalbos – Frydrichas NYČĖ – Apie prekyvietės muses
O bėk drauguži mano, tu į vienatvę savo! Regiu tave aš apsvaigintą didžiųjų vyrų triukšmo ir smarkiai subadytą geluonimis mažųjų.
Oriai giria ir olos moka drauge su tavimi tylėti. Vėl būki lygus medžiui, kurį tu myli, būk lygus medžiui plačiašakiui: tylus jisai bangų ošimo klausos, kybodamas virš jūros.
Tenai, kur baigiasi vienatvė nuo ten – prekyvietės jau valdos, o kur prekyvietės pradžia, tenai ir triukšmas pasigirsta, didžių vaidintojų sukeltas, ir dar nuodingų musių ten zyzimas kyla.
Pasauly mūsų taip jau esti, kad net geriausieji dalykai iš tikro nieko dar nereiškia be vieno to, kurs scenoj juos parodo: juos vyrais dideliais vadina žmonės, šituos statytojus spektaklio.
Nedaug suvokia žmonės, didybę kas sudaro, kitaip pasakius, tuos, kas kuria. Užtat statytojus didžių dalykų ir jų vaidintojus visus supranta jie geriausiai.
Aplink naujų verčių kūrėjus pasaulis mūsų sukas: nematomai tai vyksta. Tačiau aplink vaidintojus garbė ir žmonės sukas: tokia yra “tvarka pasaulio”.
Artistas – juk žmogus dvasingas, bet dvasios sąžinės jam trūksta. Jis visad tiki tuo, kuo žmones jis labiau įtikint gali – įtikint s a v i m i pirmiausia!
O ryt – tikėjimas jo naujas, poryt – jis dar naujesnis. Greitas jusles jis turi, kaip ir žmonių minia, ir uoslę kintamą taip pat.
Išmušt iš vėžių jam – įrodyt reiškia, iš proto išvaryti – įtikinti privalo. O kraujas jam – geriausias iš visų motyvų.
Ir tiesą tą, kuri tik jo ausin patenka, melu jis ir nieku vadina. Iš tikro tiki jis vien tais dievais, kurie pasauly didį triukšmą kelia!
Prekyvietė pilna pajacų ir juokdarių puošniausių – ir žmonės gėrisi didžiaisiais vyrais savo! Šie jiems yra akimirkos valdovai.
Tačiau akimirka juos spaudžia, o jie tave jau remia. Ir iš tavęs jie “taip” ar “ne” išgirsti nori. O varge mano, nejaugi tarp dviejų kėdžių žadi tu sėstis?
Tiems būtiniems ir spaudžiantiesiems pavydo neturėki, teisybės tu mėgėjau! Dar niekuomet teisybė nesikabino būtinajam į parankę.
Nuo tų staiguolių traukis ten, kur saugiai tu jautiesi: tiktai prekyvietėj tave užpuola ir verčia “taip” ar “ne” vien atsakyti.
Iš lėto visos gilios versmės teka: ilgai joms laukti reikia, kol jos sužino, k a s jų gelmėn įkrito.
O visa, kas yra didinga, tas ne prekyvietėje vyksta ir nuošaly nuo visokios garbės: toli nuo vietos tos, taip pat ir nuo garbės jau ir senais laikais gyveno naujų verčių kūrėjai.
Skubėk, drauguži mano, tu į vienatvę savo: regiu tave nuodingų musių sukapotą. Skubėk tenai, kur rūstūs, stiprūs vėjai pučia!
Skubėk vienatvėn savo! Per daug arti gyvent tau teko prie tų mažųjų ir menkystų. Nuo keršto jų nematomo tu bėki! Jie tau yra tik kerštas gyvas.
Nekelk daugiau prieš juos tu rankos! Jų skaičius begalinis, ne tau likimo skirta vėduokle musių būti.
Be galo daug šitų mažų menkystų; ne vieną pastatą didingą lietaus lašai ir piktžolės sugraužė.
Nesi akmuo bet jau skylėtas, lašų daugybės pratašytas. Suduši dar ir sutrupėsi dėl tų lašų, jų begalybės.
Regiu tave nuodingų musių nukamuotą, matau tave taip daug ir kruvinai sugeltą; bet tavo išdidumas net pykti nesirengia.
Jos kraujo tavo trokšta lyg nekaltos, vien kraujo geidžia ją bekraujės sielos – ir gelia jos tave ramių ramiausiai.
Bet tu, o giliaminti, per daug kenti dėl tų mažų žaizdelių; nespėsi dar išgyt kaip reikiant, ir vėl ropos per tavo ranką toks pat nuodingas kirminas ištįsęs.
Žinau, per daug turi tu išdidumo, kad smaližes šias imtum mušti. Tad saugokis, kad tau nebūt lemtinga tą jų nuodingą neteisybę kęsti!
Bet jos aplink tave dar zyzia taip pat su pagyrom savosiom: o jų pagyros – tai vien tik įkyrumas. Jos nori būt arčiau prie kūno ir kraujo tavo trokšta.
Jos lenda, stengias įsiteikti tarytum Dievui arba velniui; jos inkščia prieš tave, lyg Dievas arba velnias būtum. O ką gi padarysi! Tai – pataikūnės, šunuodegės, daugiau jau nieko nepridėsi.
Dažnai jos tau meilumą rodo. Bet šitas būdas visuomet tiktai bailių gudrybė buvo. Bailiai yra juk gudrūs!
Jie daug apie tave galvoja siela sava ribota – įtartinas esi jiems visad! Nes viskas, apie ką ilgai mąstyti tenka, įtartina pavirsta.
Tave jie baudžia už visas dorybes tavo. Ir tik klaidas tavąsias jie tau visai atleidžia.
Kadangi tu esi švelnus, teisingas, todėl sakai: “Jie nekalti dėl savo tos būties menkutės.” Bet jų siela ribota mano: “Kalta yra vien tik būtis didžioji.”
Ir nors tu jiems švelnus esi be galo, bet jie vis tiek dar jaučia, kad niekini tu juos iš tikro; ir jie geradarystę tavo grąžina paslėptom niekšybėm.
Bežodis tavo išdidumas – jis visad priešingas jų skoniui; jie imtų džiūgauti ir šokti, jei kartą tu kuklus toks būtum ir tuščiasieliu taptum.
Juk tuo, ką žmoguje atrandam, tuo mes jį susargdinam. Tad saugokis mažųjų!
Jie jaučias prieš tave mažyčiai, ir jų menkumas tas širdy nematomą tau kerštą kursto.
Kada tau tekdavo prie jų prieiti, ar nematei, kaip čiaupdavos jų lūpos, kaip nykdavo jų jėgos tarytum dūmas gęstančios ugnies?
Taigi matai, bičiuli mano, tu sąžinė pikta esi tiems artimiesiems savo: nes jie nėra tavęs verti. Todėl tavęs jie neapkenčia ir tavo kraują su džiaugsmu norėtų siurbti.
Nėra ko laukt iš artimųjų: jie visad bus nuodingos musės; ir visa, kas tavy didinga, juos dar labiau nuodingus ir į muses panašesnius be perstojo daryti turi.
Tad bėk, bičiuli mano, tu į vienatvę savo, tenai, kur rūstūs, stiprūs vėjai pučia! Ne tau likimo skirta vėduokle musių būti.-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.
