Zaratustros prakalbos – Frydrichas NYČĖ – Apie artimo meilę
Prie artimo jūs linkstat ir žodžių tam gražių pateisint turit. Tačiau sakau aš jums: ta jūsų meilė artimui yra tik meilė negera, kuria save jūs mylit.
Kuomet pas artimą jūs bėgat, iš tikro nuo savęs jūs sprunkat ir norit dar iš to dorybę padaryti: bet permatau aš kiaurai “savęs tą auką” jūsų.
Juk Tu yra už Aš senesnis; jisai šventu paskelbtas, bet Aš – toli gražu dar ne: todėl žmogus prie artimo ir glaudžias.
Ar aš kviečiu jus artimą mylėti? Aš patariu verčiau nuo jo tik bėgti ir savo meilę tolimajam skirti!
Už meilę artimui vertė didesnė mylėti tolimą ir tą, kuris ateina; tačiau daiktams pasaulio ir vaiduokliams vertesnė meilė man yra nei meilė žmogui.
Vaiduoklis tas, o, broli mano, kurs iš paskos tau bėga, yra gražesnis už tave; kodėl neduodi kūno jam ir kaulų savo? Bijaisi jo, todėl pas artimą ir mauni.
Jūs patys su savim ištvert negalit ir per mažai viens kitą mylit: tad artimą jūs norit meile suvedžioti ir jo klaida save papuošti.
Norėčiau, kad ištvert jums nepavyktų su artimais visokio plauko ir su kaimynais jųjų; tuomet iš jų pačių jums tektų pasidaryti sau bičiulį, kuris turėtų širdį dosnią.
Jūs geidžiat, kad kas nors išgirstų, kada apie save vien gera jūs kalbėti norit; ir kai tik žmogų šį jums suvedžiot pavyksta, kad apie jus gerai jisai manytų, tuomet ir patys jau gerai apie save galvoti imat.
Ne vien tik tas yra melagis, kurs šneka priešingai, nei žino, bet dar daugiau tasai meluoja, kurs pliauškia tai, ko pats nežino. Ir taip apie save žmonėms jūs kalbat ir savimi apmaunate kaimyną.
O va kvailys štai sako: “Bendrauti su žmonėm – charakterį gadina, ir ypačiai, kai jo nėra nė kvapo.”
Žmogus štai vienas artimo geidauja, nes ieško jis savęs, o kitas veržiasi pas jį, kad pasimest galėtų. Ir meilė jūsų negeroji, kuria save tik mylit, jinai jums iš vienatvės kalėjimą padaro.
Ne kitas kas, o tolimieji už jūsų meilę artimam užmoka; ir kai jau jūs penkiese būnat, tada šeštasis visad mirti turi.
Nemėgstu aš ir jūsų švenčių: per daug vaidintojų ten esti, ir net dažnai žiūrovai – ir tie vaidintojus vaizduoja.
Ne artimą aš siūlau, o mokau tik, kad būtinas bičiulis. Te jums bičiulis žemės šventė esti ir antžmogio tebūna nujautimas.
Aš dėstau mokslą jums apie bičiulį ir gėrio kupiną jo širdį. Bet būti kempine mokėti reikia, jei nori, kad širdis, gera be galo, tave mylėtų.
Aš dėstau mokslą jums apie bičiuli, kurs turi gatavą pasaulį – gėrio taurę; aš jums kalbu apie bičiulį, kuris yra kūrėjas, kurs visad gatavą pasaulį išdovanoti gali.
Kaip jam pasaulis išriedėjo, taip jam rulonais jis ir vėl surieda: kaip gėrio tapsmas per blogybę, kaip ir tikslų gimimas iš to, kas nedėsningai vyksta.
Te ateitis ir tobulybė tau priežastis tavosios šiandienybės būna: bičiulyje savam tu antžmogį kaip savo priežastį turi mylėti.
Ne artimą kviečiu mylėti, o broliai mano, bet skatinu jus tolimojo meilei.-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.
