ŽANAS-POLIS SARTRAS (I. Gaidamavičienė)

ATEISTINIS Ž.-P. SARTRO EGZISTENCIALIZMAS

Ž.-P. Sartras (Sartre) gimė 1905 m. Prancūzijoje, Šarburo miestelyje. Paryžiuje apsigyveno 1911 m. Jo susidomėjimą filosofija ir literatūra apsprendė ne tik paveldėtas polinkis gražbyliauti, samprotauti, bet ir namų bei draugų aplinka, kurią 1964 m. autorius aprašo knygoje „Žodžiai” („Les Mots”). 1928 m. Ž.-P. Sartras išlaiko egzaminą filosofijos dėstytojo vietai užimti ir dirba Havro, vėliau Berlyno prancūzų institutuose. Stažuodamasis Freiburge ir Berlyne (1932— 1934 m.), intensyviai studijuoja Huserlio, M. Šelerio, M. Haidegerio, K. Jasperso bei psichoanalitikų darbus. Per keletą metų jis ne tik įvaldo Huserlio fenomenologinį metodą, bet ir kritiškai jį įvertina. Tai atsispindi pirmuosiuose filosofiniuose traktatuose: „Emocijų teorijos eskizai” (,,Esquisse d’une theorie des emotions”, 1939) ir „Įsivaizduojamasis: fenomenologinė vaizduotės psichologija” („L’Imagi- naire: psichologie phenomenologique de l’imagination”, 1940). Šiuose darbuose akcentuojama būtinybė pripažinti realistinį žmogaus „aš”, kuris kiekvieną akimirką save įprasmina ir kuria, idant nepaklustų aklai daiktų inercijai. Sartras teigia, kad egzistencijos pergyvenimas nesusijęs su sistematizuotu loginiu mąstymu. „Aš” egzistuoja tik tada, kada neįprasmina savo egzistavimo nusistovėjusiomis normomis. Egzistavimas — tai vertybė ir tikrumas, gamta ir transcendencija kartu. Sartras kritikuoja transcendentinį „ego” (absoliutų tikrąjį subjektą), kuris Huserlio filosofijoje yra vieninteliu egzistavimo arbitru. Jis įrodinėja, kad realumui užtikrinti nepakanka Huserlio aprašomų intencionalių aktų grandinės. Šių aktų pagalba turi būti kuriamas subjektyvus „ego” supratimas, kurio negalėtų apspręsti nei transcendentinės jėgos, nei būtis. Neneigdamas būties pirmumo, Sartras išskiria specifinę žmogiškąją būtį, kuri pasižymi ikirefleksine sąmone. Tai ne būtis savyje (negyva, statiška) ir ne sąmonė apie ką nors, kas mane supa (būtis sau), bet sąmonė apie mane, kuris nuolat keičiasi. Mano kitimas — tai mano santykio su pasauliu kaita, kuri neturi nieko bendro su utilitariniu naudingumu ar ateities numatymu. Mano ketinimai — tai aš pats, o mano baimė gamtos abejingumui, mano pasipriešinimas žmogaus kūno trapumui gimdo įsivaizduojamąjį tikrumą, iškelia mane iki dievybės, kurios nėra, ir palieka ten. Rinktis — reiškia būti dievu, reiškia bėgti nuo baimės, reiškia būti. Norėdamas išvengti idealistinio arba materialistinio žmogiškos būties interpretavimo, Sartras išvysto pradėtą teoriją veikale „Būtis ir Nebūtis” („L’Etre et le Neant”), kuris pasirodė 1943 m. Jame Sartras galutinai atitolsta nuo Hegelio ir Huserlio fenomenologijos ir suartėja su Haidegerio egzistencializmu. Jų filosofijos esminius skirtumus apsprendžia skirtingi išeities taškai. Haidegerio filosofijoje pagrindinė pozicija yra žmogaus santykis su būtimi (Dasein), o Sartras ontologizuoja sąmonę: pirminė žmogaus esmė yra jo ikirefleksinė sąmonė. Žmogus, pagal Sartrą, negali pirma būti, o po to mąstyti, rinktis. Pasirinkdamas žmogus renkasi save. Todėl jis pirmiau renkasi, o tik po to yra. Sąmonė, Sartro supratimu, nėra kažkas panašaus į kompasą ar orientyrą,— sąmonės misija yra aukštesnė: ji griauna prarają tarp savęs ir minties, įsiveržia į sferą, racionalistų vadinamą nebūtimi. Nebūtis laikoma intelektualinės abstrakcijos, absoliutizuojančios transcendentines vertybes, išdava. Žmogus egzistuoja visą laiką (kol jis gyvas biologiniu požiūriu): jis kuria save nuolatos. Jis renkasi netgi tada, kai nesirenka. Paryžiečiai, anot Sartro, pasirinkimą kaip būtį akivaizdžiausiai suvokė vokiečių okupacijos metais: tuo metu bet koks svetimas ir inertiškas veiksmas grėsė mirtimi. Tik suvokdamas savo pasirinkimo neišvengiamumą, žmogus suvokia savo laisvę. Taigi žmogus pirmiau yra laisvas, o tik po to gyvena. Jis pirmiau renkasi, o tai reiškia savitą aktą, be kitų pagalbos ir pamokymų. Jo pasirinkimas yra jo esmė. Todėl jo egzistavimas nepanašus į egzistavimą akmens, kuris laikomas laisvu todėl, kad jo niekas nekliudo. Priešingai visiems gamtos kūnams ir reiškiniams, žmogaus egzistencija yra anksčiau esmės. Žmogus egzistuoja, realizuodamas savo pasirinkimą, nesvarbu, ar šį pasirinkimą lydi sėkmė ar nesėkmė. Jo pasirinkimas — tai jis pats, tai jo požiūris į pasaulį, tai jo nuolatinis gimimas. Šis procesas ir yra laisvė.

„Būtyje ir Nebūtyje” Sartras neanalizuoja konkrečių laisvės sąlygų,— jis tik suabsoliutina mąstymo laisvę. Žmogus čia laisvas atitinkamai nusiteikti ir vertinti. Jo veiksmo laisvė nukreipta į savo egzistencijos ar ateities pakeitimą be konkretaus įsikišimo į egzistencijos kasdienybę, be konkretaus gyvenimo planų ir veiklos keitimo.

Ši idealistinė laisvės teorija susijusi su bendru egzistencializmo iššūkiu scientizmui, paaukojusiam analizei ir tyrimams savo paties sąmonę apie save: analizuodamas savo suvokimo įprasminimą, žmogus atsisako tik jam, kaip individui, būdingo suvokimo ir kartoja jau kitų atliktus ir įvertintus veiksmus. Jis susvetimėja savo paties atžvilgiu. Teisingai pastebėjęs racionalizmo kraštutinumus, Sartras toliau nepažengė. Jis nenagrinėjo socialinio susvetimėjimo sferos, veikiančios žmogaus sąmonę, nenagrinėjo klasinio susvetimėjimo priežasčių, glūdinčių kapitalistiniame gyvenimo būde. Jo laisvės teorijos variantas lieka subjektyvaus idealizmo ribose, tačiau žinant, kad knyga „Būtis ir Nebūtis” legaliai pasirodė vokiškojo fašizmo sąlygomis, reikia pripažinti jos neabejotinai pozityvų vaidmenį okupuotoje Prancūzijoje. Ontologinis laisvės pripažinimas buvo nesuderinamas su dvasiniu suglebimu, pesimizmu ir beviltiškumu, kurį tuo metu patyrė daugelis jo tautiečių. Sartras reikalavo laikyti save laisvais, kadangi laisvė pirmiausia reiškia laisvę mąstyti. Laisvės pajutimas turėjo nugalėti įsiviešpatavusią baimę. Sartras kvietė pajusti savo laisvę, ją pilnai suvokti ir tikėti. Ryžtingo veiksmo, kaip realios laisvės sąlygos, būtinybę Sartras įžvelgė, tik pats įsijungdamas į kovą už laisvę.

Šis svarbus posūkis išryškėjo antrajame pasauliniame kare, kuriam prasidėjus Sartras beveik metus išbuvo koncentracijos stovykloje, vėliau aktyviai dalyvavo „Pasipriešinimo” organizacijos veikloje. Šioje organizacijoje susipažino su marksistinės filosofijos propaguotojais, susidomėjo Markso ir Engelso raštais. Pradėjęs studijuoti marksistinę filosofiją, jis priėjo išvados, kad marksizmas yra vienintelė ateities filosofija. „Marksizmas,— rašo Sartras 1960 metais,— mane po truputį užvaldė, atvesdamas prie neginčijamos ir dialektinės minties, be kurios dar prieš dvidešimt metų aš klaidžiojau nežinojimo tamsoje”.

Tačiau, Sartro nuomone, Marksas ir Engelsas padėjo tik kertinį akmenį marksistinei filosofijai, nurodė pagrindines kryptis, o iš esmės ją dar reikia sukurti. Knygoje „Kas yra literatūra?” („Qu’est- ce que la Litterature?”, 1949) ir antrame „Situacijų” („Situations”) tome Sartras įrodinėja, kad egzistencializmas turėtų įaugti į marksizmą, įvesdamas į jį žmogaus egzistencijos problematiką ir atmesdamas dialektikos gamtoje spekuliatyvų pripažinimą. Šį teiginį jis grindžia tuo, kad gamtoje nėra nei regreso, nei progreso,— ji yra tokia, kokia yra. Pripažindami dialektiką tose gamtos sferose, kurios neatskiriamos nuo žmogaus egzistavimo, mes, Sartro požiūriu, neteisėtai vertiname gamtą tik iš savo pozicijų. Antra, net sutikdami su tokiu vertinimu, mes randame gamtoje labai primityvias ir neaiškias vystymosi formas, kurių ryšys su dialektiniu procesu nėra glaudus. Toldama nuo socialinio pasaulio, dialektika iš pačių sudėtingiausių formų pereina į primityviausias, iš praktinio supratimo formų į paprastą jų konstatavimą, iš vidinės savireguliacijos sferų į išorinio statuso pasaulį ir iš būtinybės į empirinio atsitiktinumo formas. Sartras mano, kad gamtos esminės savybės žmogaus praktikoje neatsiskleidžia. Natūrali gamta, arba „gryna materija”, turi sąryšį tik su pačia savimi arba su dievu. Mintinės konstrukcijos atspindi tik tas gamtos objektų puses, kuriomis pozityvia arba negatyvia prasme žmogus naudojasi. Tačiau gamtos požiūriu tai nėra nei vertybės, nei kliūtys. Taigi Sartras pasisako prieš marksistinės filosofijos teiginį, kad pažinimo pripažinimas arba neigimas galimas tik praktiniu požiūriu. Atsisakydamas praktikos, kaip vienintelio teisingo pažinimo kriterijaus, jis teigia agnosticizmą. Sartro klaidos ne naujos: pažinimo subjektyvumą gamtos atžvilgiu įrodinėjo ne vienas filosofas. Marksas, kritikuodamas tokį požiūrį, rašė: „Visas teorinis mąstymas absoliučiai valdomas tos tiesos, jog mūsų subjektyvus supratimas ir objektyvus pasaulis pajungti vieniems ir tiems patiems dėsniams. Todėl tarp jų rezultatų negali būti prieštaravimų; jie turi derintis tarpusavyje”.

Veikale „Kas yra literatūra?” Sartras kelia socialinio laisvės pagrindimo klausimus. Sekdamas Marksu, jis pripažįsta, kad atitinkama politinė santvarka gali sudaryti optimalias laisvės realizavimo sąlygas. Tačiau kalbėti apie komunistinę visuomenę, kaip vienintelį socialinį pagrindą laisvei įgyvendinti, reiškia kalbėti apie laisvę formaliai. „Kalbėti apie komunizmą,— rašo Sartras,— reiškia kalbėti apie utopiją”. Šios idėjos akivaizdžiai demonstruoja Sartro subjektyvistinę ideologiją, vengiančią pripažinti net tai, kas egzistuoja de facto: jis neigia socialistinės santvarkos tikrumą Tarybų Sąjungoje.

Nežiūrint to, Sartras kurį laiką gynė Prancūzijos komunistų idėjas, kovojo prieš antikomunistinę ideologiją. 1952 m. galutinai nutrūko jo draugystė su A. Kamiu ir M. Merlo-Pončiu, kurie nepritarė šioms Sartro politinėms pažiūroms bei bandymui suartinti egzistencializmą su marksistine filosofija.

Savo socialines pažiūras Sartras išdėsto „Dialektinio proto kritikoje” („La critique de la raison dialectique”, 1960). Šioje knygoje individo egzistavimas siejamas su socialinės grupės arba klasės egzistavimu. Individo ateities planų arba „projekto” ir konkretaus veiksmo pasirinkimo realumas priklauso nuo to, kokiu būdu jame integruojamas būtinas socialinės grupės ar visuomenės projektas. Individo laisvės išeities tašku tampa individo gyvenimas, kuris neatskiriamas nuo tam tikros socialinės grupės gyvenimo. Integruodamas grupės projektą, individas tampa priklausomu nuo grupės. Tačiau galima grupės projektų nesėkmė, tik apytikris būsimų rezultatų žinojimas paverčia individo praktiką nekūrybine. Todėl Sartras kalba apie aukščiausios laisvės ir moralinio atsakingumo, glūdinčių transcendentiniame kūrybiniame akte, būtinybę. Tai prieštarauja Haidegerio filosofijai, kurią 1950—1960 m. Sartras studijuoja iš naujo. Tačiau M. Haidegerio filosofijoje transcendentinė kūryba yra vienintelis laisvės pasireiškimas, o Sartras ją pripažįsta kaip papildomą, aukščiausią laisvės aktą. „Dialektinio proto kritikoje” teigiama, kad laisvės gali būti daugiau arba mažiau,— tai iš esmės lemia individo pasirinkimas. Konkretizuodamas individualių projektų realizavimo galimybes, Sartras išvysto teoriją apie individualios praktikos sąlytį su visuotine pasaulio istorija: individo veikla — nori jis to ar ne — per santykį su grupės projektais yra derinama su visuomene, o per ją su visa istorija. Toks individualios praktikos sąryšio supratimas, iš principo būdamas teisingas, yra perdaug abstraktus. Juo neigiamas individo, grupės ir visuomenės ryšių specifiškumas kiekvienoje ekonominėje formacijoje, o pati praktika išplečiama iki dialektikos, laikomos pagrindiniu totalizacijos principu. Dialektika, kurią Sartras įžvelgia tik žmonijos judėjime, aiškinama inertišku „vieningos visumos” (totali- te) pagrindu. Ta visuma nėra aktas ar veiksmas. Ji yra veiksmų pėdsakas, egzistuojantis įrankyje, instrumente, bet kokiame kultūriniame objekte. Dialektika yra šių visumų (totalite) būtis arba tapimas: tai žmonių veikla, kai vartojami įrankiai arba praktika (praxis).

Dialektika, kurios esmė marksistinės filosofijos požiūriu yra turiningas ir gyvas savaiminis visos gamtos vystymasis, Sartro filosofijoje tampa spekuliatyvia sąvoka, padedančia kūrybiškai revoliucinę žmonijos veiklą aiškinti stichiška egzistencine būtimi, realizuojama beviltiškų individualių projektų virtine.

Todėl Sartro iliuzijos papildyti marksizmą individo egzistencijos problemomis, ontologiškai grindžiant laisvę („L’Etre et le Neant”) ir individo projektus siejant su visuotine istorija („La critique de la raison dialectique”), tėra jų suprastinimas bei mistifikavimas.

Skirtingai nuo daugelio filosofijos istorijos autorių, Sartras neapsiriboja metafiziniais traktatais. Jis nuolat rašo publicistinius straipsnius bei grožinės literatūros kūrinius, kurie grindžia ir vysto jo filosofiją kitokiomis formomis. Pavyzdžiui, abstraktaus humanizmo teoriją jis išdėsto populiariame filosofiniame traktate „Egzistencializmas yra humanizmas” (,,L’existentialisme est un humanisme”, 1946). Transcendentinio subjekto paneigimui Sartras skiria romaną „Šleikštulys” („La Nausee”, 1942). Žmonių santykių susvetimėjimas romane siejamas su būtinybe suvokti transcendentinį subjektą, kuris svetimas ir nesuprantamas pats sau. Romanas-trilogija „Laisvės keliai” („Les che- mins de la liberte”), pasirodęs 1945—1949 m., demonstruoja galimą laisvės pajutimą įvairiose kraštutinėse situacijose. Pjesė „Musės” („Les Mouches”) metaforos ir simbolio pagalba kviečia prisijungti prie vienintelio tikro laisvės akto 1943 metais — kovos su fašistais. 1944 m. parašytoje pjesėje „Be durų” („Huisclos”) parodoma nepakanti vieno žmogaus įtaka kitam žmogui, jeigu tas kitas žino pirmojo ydas. Pokarinio laikotarpio tematika atsispindi pjesėse „Suteptos rankos” („Les mains sales”, 1948), „Altonos atsiskyrėliai” („Les sequestrees d’Alto- na”). Jose bandomi spręsti moralinio atsakingumo klausimai: ar paprastas kareivis kaltas už savo veiksmus? ar pateisinamos žmonių žudynės apskritai? ir kt. Sartras mano, kad kiekvienas žmogus turi atsakyti už viską. Pastarasis reikalavimas yra betarpiška individualios praktikos ryšio su visuotine istorija išdava—tai abstraktus idealizmo reikalavimas, kuris neatveda prie jokių konkrečių veiksmų ar kaltės išgyvenimų.

Vienas iš paskutinių Sartro darbų yra knyga apie G. Floberą „Idiotas šeimoje” („L’idiot dans la famille”), kurią parašyti jis ruošėsi apie dvidešimt metų. Joje dar kartą parodoma, kaip visuomenė iškraipo individą, paversdama jį tokiu, koks jis reikalingas ir patogus jai.

Filosofine tematika Sartras daugiau neberašo,— jis atsisakė netgi savo sumanymo parašyti antrą dalį „Dialektinio proto kritikos”. Pasišventęs politikai, jis ne tik nutolo nuo egzistencialistinės filosofijos, bet pats paneigė ją, tapdamas reakciniu, ekstremistiniu politiku. Prie kokių išprotavimų atves ši socialinė Sartro veikla, mums dar nežinoma.

Iš knygos:
Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija.
Staipsnio autorius:
I. GAIDAMAVIČIENĖ