Virš Labanoro regioninio parko sprogo meteoritas

Kovo 30 dieną, keliolika minučių po 23 valandos, virš didžiulės Labanoro regioninio parko teritorijos iš pietryčių šiaurės vakarų kryptimi praskriejo didžiulis ugnies kamuolys – bolidas.

Neįprastas skrydis buvo matomas maždaug 50 km spinduliu, o po kelių sekundžių 7-10 km aukštyje virš miško nugriaudėjo sprogimas. Net gana atokiai stovinčiuose kaimeliuose kilo panika – garsas pasklido apie 50 km spinduliu nuo epicentro.

Dangų be menkiausio debesėlio apėmusi akinanti šviesa, karštis, dūmai ir didžiulis griausmas žmonėms sukėlė siaubą. Įvykio liudininkais tapo nedidelio Fedoriškių kaimelio gyventojai.

Sprogimo galia siekė 0,1 megatonos. Seisminę ir smūginę oro bangas užfiksavo įvairiose pasaulio vietose, net Vakarų pusrutulyje įrengti prietaisai.

Galingo sprogimo banga maždaug 5 kv. km plote išguldė medžius, žuvo žvėrys, o šimtų kilometrų spinduliu nuo epicentro išdužo langų stiklai. Epicentro plote augę medžiai liko stovėti stati, tačiau sprogimo banga ne tik nudrėskė visas šakas, bet netgi nulupo nuo kamienų žievę.

Dėl stipraus spinduliavimo kelių dešimčių kilometrų skersmens plote kilo gaisras, sunaikinęs tai, kas dar buvo likę po sprogimo.

Netoli Baltųjų Lakajų buvo užfiksuota magnetinė audra. Visą naktį, didelėje miško teritorijoje buvo stebimas intensyvus atmosferos švytėjimas, o naktį dangumi maždaug 80 km aukštyje plaukė švytintys debesys. Jie intensyviai atspindėjo Mėnulio spindulius, taip sukurdami baltųjų naktų efektą. Vakar naktį buvo taip šviesu, kad buvo galima skaityti net smulkiu šriftu atspausdintus laikraščius, o kai kurie žmonės skundėsi negalėję užmigti.

Nei kraterio, nei nuolaužų

Britų meteorologas Francis Whipple’as vienas pirmųjų spėjo, kad vakar naktį mūsų planeta susidūrė su kometa. Tyrinėjimus apsunkino tai, kad kritimo vietoje iki šiol nebuvo rasta ne tik nė vieno meteorito gabalo, vien meteoritinių dulkių, bet ir sprogimo palikto kraterio.

Spėjama, kad Labanoro meteoritas buvo 5-8 m skersmens akmeninis meteoroidas, keliolikos kilometrų per sekundę greičiu, 30 laipsnių virš horizonto kampu įskriejęs į Žemės atmosferą. Dėl staigaus stabdymo jis sprogo ir išsisklaidė nepasiekęs pačios planetos.

Kai kurie mokslininkai paskaičiavo, kad Labanoro meteorito masė, prieš jam patenkant į Žemės atmosferą, galėjo siekti 10 tonų. O bendra masė jo likučių, išsibarsčiusių didžiuliame plote, sudarė 1,5-2 tonas.

Dalis astronomų sutinka su prielaida, jog Labanoro meteoritas buvo maždaug 20 tonų masės kometos branduolys arba branduolio liekana. Viena iš griežtai apibrėžtos formos neturinčių kometų sudedamųjų dalių – ledas. Jis, patekęs į atmosferą, ištirpo, todėl prie Žemės priartėjo tik branduolys. Net buvo iškelta hipotezė, kad Labanoro meteoritas galėjo atsiskirti nuo β-Tauridės meteorų srauto, susijusios su „Lulin” kometa.

Tačiau oponentai tvirtina, esą kometa būtų suirusi aukštai atmosferoje, todėl Labanoro meteoritas esą buvo tik akmeninis asteroidas.

Kometą 2007 metų liepos 11 dieną atrado astronomijos studentas Quanzhi Ye Kinijos „Sun Yat-sen” universiteto observatorijoje „Lulin”.

Gal nukrito ateivių laivas?

O gal Labanoro girioje nukrito antimaterija, neatpažintas skraidantis objektas arba ateivių laivas, išsiveržęs iš kitos laiko dimensijos, kur laikas eina atvirkščiai? Nors šios versijos – itin egzotiškos, iki šiol niekas negali paaiškinti vienos aplinkybės – Labanoro girios dirvoje yra tiek daug anglies-14 izotopo, jog atrodo, jog ši vieta persikėlė iš ateities.

Kadangi Labanoro girios meteorito sprogimas įvyko virš negyvenamos vietų – žmonių aukų išvengta. Bet jei sprogimas būtų įvykęs virš kurio nors didmiesčio arba meteoritas būtų didesnis, aukas tektų skaičiuoti šimtais tūkstančių.

Truputį padidinus meteorito dydį ar greitį, išskiriama energija didėja kur kas daugiau, nei būtų galima įsivaizduoti. Vokietė Diane Neisius pateikė tokį pavyzdį: jei 200 m skersmens meteoroidas, skrendantis 30 km/s greičiu, „nusitaikytų” į Žemę, jis turėtų 1 gigatoną trinitrotolueno energiją.

Meteoritas detonuotų 6 km aukštyje, virsdamas 42 km skersmens ugniniu kamuoliu. Sprogimo blyksnis už 100 km nuo epicentro būtų matomas kaip 10 tūkst. kartų ryškesnė už Saulę šviesa. Gali būti, kad ugnies kamuolys išlydytų Žemės paviršių ir paliktų didžiulį kraterį, asteroidui jo net nepalietus.

Sprogimo efektas būtų jaučiamas šimtus kilometrų aplink. Keliaujant sprogimo bangai atsirastų nemažai įkaitusių medžio anglių ir ugnis, užgesinta sprogimo bangos, vėl įsiliepsnotų. Tokio masto katastrofos pakaktų kai kurias teritorijas ištrinti iš žemėlapio.

Atmosferą susidarytų dulkių, dūmų ir dujų sluoksnis, pro kurį sunkiai prasiskverbtų Saulės spinduliai, taigi ilgam atšaltų.

Šis straipsnis balandžio 1-osios pokštas.