Vietinė savisauga (savigyna) Lietuvoje nacių Vokietijos okupacijos metais (1941–1944) II dalis
Be abejo, raudonųjų partizanų atsiminimų knygos nevienodai vertingos. T. Mončiunskas (buvęs Trakų brigados partizanų vadas) aprašė kitų autorių neminimą sovietinių partizanų ginkluotą susidūrimą su Lukšos (Lukšio ?) vadovaujamo būrio Trakų aps. Semeliškių vlsč. (matyt, tai Grinkuvos* , Babrauninkų kaimų) savisauga, jos „sunaikinimo“ operaciją. Šio autoriaus atsiminimų knygoje ypač daug netikslių faktų, sąmoningų ar nesąmoningų iškraipymų. Ji gali būti klasikinis pavyzdys, kaip raudonieji partizanai klastojo istorijos tiesą.
J. Olekas pateikė nemažai kovos su kaimų savisauga Pietryčių ir Pietų Lietuvoje faktų, rašė apie Kaniūkų ir Bakaloriškių kaimų savisaugininkus. Anot autoriaus, jie „tyčiojosi“ iš sovietinių atsišaukimų ir partizanų rašytų jiems laiškų, dar smarkiau ginklavosi ir vertė kitus kaimus ginkluotis, todėl nutarta šiuos kaimus nuginkluoti „jėga“. Savotiškai įdomiai apibūdino Kaniūkų kaimo „nuginklavimą“: Kaniūkams atsitiko panašiai kaip ir Bakaloriškėms. (Susidorojimas su šiuo kaimu nebuvo toks kruvinas.)
Būdinga, kad buvę lietuvių raudonieji partizanai vengė minėti Kaniūkų kaimo tragediją. Šią „spragą“ iš dalies užpildė žydų autoriai, buvę sovietinio pogrindžio dalyviai – Mejeris Elinas ir Dimitrijus Gelpernas. Jie rašė, jog išaugęs ir sustiprėjęs „Mirtis okupantams“ būrys kartu su kitais būriais „nutarė“ likviduoti „priešo lizdą“ Kaniūkuose. Autoriai pateikia kaimo puolimo operacijos detalių, tačiau visiškai nutyli jos rezultatus.
Iš visų sovietinės memuarinės literatūros knygų galima išskirti A. Barausko atsiminimus. A. Barauskas (Margirio būrio vadas, LKP(b) Pietų srities pogrindinio komiteto žvalgybos skyriaus viršininkas) kaimų savisaugos tematikai skyrė palyginti daug dėmesio, pateikė gan tikroviškų duomenų apie partizanų padėtį Rūdninkų girioje, priežastis, lėmusias ir aštrinusias jų ginkluotus konfliktus su kaimų savisauga. A. Barauskas buvo visiškai teisus, rašydamas apie „duonos“ ir ginklų klausimą, kaip „didžiąją problemą“. Iš tikrųjų, Rūdninkų girioje daugėjant partizanų, jiems dažnai grėsė badas. Nuo 1943 m. rugsėjo iki 1944 m. pavasario (balandžio pradžios) į girią padėti Genriko Zimano partizanams ir apskritai Lietuvos partizaninio judėjimo štabo (LPJŠ) būriams visoje Lietuvoje iš sovietinio užnugario neatskrido nė vienas lėktuvas su ginklais ir šaudmenimis. Iš autoriaus atsiminimų matyti, kad savisauga buvo visur paplitusi (tai gal net perdėta): 1943 m. rudenį pagalbiniai policijos būriai visą Rūdninkų girią apsupo „ugnies žiedu“, visuose aplinkiniuose kaimuose sudaryti savisaugos būriai. Autorius nušvietė partizanų ginkluotus susidūrimus su savisaugininkų kaimais, daugiausia su Daržininkais (Valkininkų vlsč.). Rašydamas apie įvykius ir neminėdamas datų stengėsi sudaryti iliuziją, jog su Daržininkų savisauga susidorota lengvai ir greitai, atvykus į Rūdninkų girią 1943 m. rudenį. (Iš tikrųjų šis kaimas nuginkluotas tik 1944 m. gegužės pabaigoje.)
Daug reikšmingesni savisaugos istorijos tyrimams negu skelbti atsiminimai yra raudonųjų partizanų atsiminimai, neišvydę dienos šviesos, saugomi archyvuose jų rankraštiniai variantai. Jie kur kas atviresni, juose daugiau informacijos, jų duomenys labiau atitinka istorijos tikrovę.
Kai kurie jų autoriai kaimų savisaugą Pietryčių Lietuvoje apibūdina kaip vieną didžiausių ar net didžiausią sovietinių partizanų priešą, Rytų Lietuvoje ir kitur – kaip „labai trukdančią“ jėgą.
Ir iš šio tipo šaltinių išsiskiria A. Barausko darbai. Jau 1944 m. jis parengė ataskaitą–atsiminimus apie Margirio būrio veiklą. Viename iš rankraščio skyrių, pavadintame „Puolimas ant savisaugininkų kaimo“, aprašė raudonųjų partizanų baudžiamąją operaciją prieš apsiginklavusį kaimą (matyt, Daržininkus 1943 m. lapkritį). Visas A. Barausko atsiminimų rankraštis – tai vientisas, išsamus, įtaigus, atvirai ir ciniškai parašytas dokumentas kovos su kaimų savisauga tema, atskleidžiantis terorą prieš Pietryčių Lietuvos valstietiją. Sovietmečiu įvairiomis priemonėmis (taip pat ir meninėmis) visuomenės sąmonėje kurtus vienpusiškus praeities vaizdinius apie „fašistinių okupantų“ degintus, sovietinius partizanus rėmusius kaimus (Pirčiupius ir kt.) A. Barauskas praplečia kokybiškai naujais vaizdiniais apie raudonųjų partizanų žiauriai terorizuotus ir degintus kaimus, jų žūtbūtinę pasipriešinimo kovą.
Nuo 1988 m., prasidėjus tautinio Atgimimo sąjūdžiui, o su juo ir „baltųjų dėmių“ istorijoje naikinimo procesams, daugiausia periodinėje spaudoje pasirodė publikacijų, kuriose remiantis likusių gyvų liudytojų parodymais naujai pažvelgta į sovietinių partizanų tamsiąsias, iki tol nutylėtas veiklos puses – vykdytas represines, nusikalstamas akcijas, kurios buvo jų ir apsiginklavusių kaimų ginkluotos konfrontacijos „ledkalnio viršūnė“.
Anksčiausiai, iš esmės dar sovietmečiu, pradėta rašyti apie Musteikos kaimo dalinį sunaikinimą. Sunku pasakyti, kas tai lėmė. Matyt, išlikusių gyvų liudytojų aktyvumas, jų siekis atskleisti nesenos praeities skaudžius faktus; galbūt ir tai, kad su kaimu susidorojo ne „savi“, o „svetimi“ – baltarusių sovietiniai partizanai.
1989 m. „Atgimime“ paskelbtas žurnalisto Jono Kazimiero Burdulio interviu (pokalbis) su buvusiu Trakų brigados partizanu Juliumi Sapatka. Publikacija vertinga pateikta informacija apie Bakaloriškių kaimo sunaikinimą, kitų kaimų nuginklavimą, duomenimis, iš kurių galima spręsti apie Pietryčių Lietuvoje masiškai paplitusią ir iki vokiečių okupacijos pabaigos veikusią kaimų savisaugą, jos bekompromisinę ginkluotą kovą su raudonaisiais partizanais.
Apie Kaniūkų kaimo tragediją 1990 m. „Respublikoje“ vertingą straipsnį paskelbė Juozas Kudirka. Autoriaus duomenimis, raudonieji baudėjai nušovė arba sudegino 36 šio kaimo žmones. Kaime iš viso buvo 22 sodybos, nesudegintos liko 5. Autorius pateikė įdomių žiauraus susidorojimo su kaimu detalių, paminėjo kai kurių nužudytų kaniūkiečių pavardes. Apie Kaniūkų sunaikinimą rašė ir iš šio kaimo kilusi žurnalistė Dalia Veličkytė.
Paminėtinas ir 1990 m. „Respublikoje“ paskelbtas Česlovo Skaržinsko straipsnis apie raudonųjų partizanų iš dalies sudegintus Pakerotės ir Pašerinės kaimus Labanoro giriose (Švenčionių aps.).
1988–1990 m. atgimimo laikotarpiu paskelbti spaudoje rašiniai, liudytojų atsiminimai vertingi naujais empiriniais duomenimis, keliamomis problemomis siekiant atskleisti nutylėtą ir iškreiptą, skaudžią istorijos tiesą. Antai Č. Skaržinskas savo straipsnyje rašė: „Galbūt nereikalausime atpildo budeliams, bet istorinė tiesa apie padarytus nusikaltimus turi būti kuo greičiau pasakyta“. Tačiau tiesa apie raudonųjų partizanų sudegintus kaimus, žmonių žudynes ir kitus nusikaltimus kovojant su kaimų savisauga dar nepasakyta iki šiol. Istoriografijoje susiklostė gana keista padėtis.
Istorikai, rašę apie nacių okupacijos metų lietuvių policiją (su ja vietinė savisauga buvo glaudžiai susijusi, į ją įėjo vadinamoji „garbės“ policija), iš esmės nematė platesnio pobūdžio vietinės savisaugos egzistavimo, neigė jos vaidmenį antipartizaninėje kovoje. Petras Stankeras tvirtino, kad iš vietinių savisaugos būrių steigimo „nieko gero neišėjo“ ir faktiškai šie padaliniai iki „karo pabaigos“ nepradėjo veikti. Esą tik kai kuriose Lietuvos apskrityse karo pabaigoje „garbės“ policija buvo panaudojama kovai su lenkų bei sovietiniais partizanais. Trakų apskrities policijos Onuškio nuovados viršininko 1944 m. birželio mėn. iš „garbės“ policininkų sudarytas pagalbinės nemokamos policijos „skrajojantis“ būrys, kuriame buvo 50 policininkų, gan sėkmingai triuškino Lietuvos priešininkus.
Ne taip kategoriškai rašė Arūnas Bubnys. Jis pažymėjo, kad nėra žinoma, kiek vietinės savisaugos būrių buvo įsteigta, ir darė išvadą, jog jų veiklos rezultatai buvo menki. Neva daugelyje vietovių (ypač Rytų Lietuvoje) gausūs ir gerai ginkluoti sovietų partizanų būriai greitai nuginklavo kaimų savisaugos būrius ir toliau beveik nevaržomai galėjo terorizuoti ir plėšti kaimų gyventojus.
Nors vietinės savisaugos istorijos klausimai (kaip ir daugelis kitų vokiečių okupacijos laikotarpio klausimų) sudėtingi ir prieštaringi, galimi įvairūs požiūriai ir vertinimai, vis dėlto tokius teiginius ir išvadas galima apibūdinti kaip apriorinius, paviršutiniškus, nepagrįstus, neatitinkančius tikrovės. Jie trukdo visuomenei domėtis nutylėtais, įdomiais giluminiais procesais, vykusiais Lietuvoje nacių okupacijos metais, slopina istorinę atmintį.
Šiuo atžvilgiu istoriografinė padėtis primena sovietmetį. Tada apie kaimų savisaugą, savaip interpretuodami jos veiklos klausimus, rašė buvę raudonieji partizanai, o oficialioji istoriografija problemą nutylėjo. Atgimimo laikotarpiu ir vėliau apie tai rašė žurnalistai, gyvi įvykių liudytojai ir kiti autoriai, o istorikai tylėjo ar net neigė vietinės savisaugos kaip istorijos reiškinio egzistavimą.
Sąmoningu faktų apie raudonųjų partizanų kovą su kaimų savisauga nutylėjimu ir slėpimu, nenoru atskleisti nemalonią tiesą apie žydų būrių vaidmenį joje galima įtarti žydų autorius. Rūdninkų girioje veikusį didelį „Mirtis okupantams“ būrį sudarė iš Kauno geto pabėgę žydai ir sovietiniai karo belaisviai. Šis būrys atliko svarbiausią vaidmenį nusikalstamomis priemonėmis susidorojant su Kaniūkų kaimu. Daug žydų buvo ir kituose Rūdninkų girioje veikusiuose raudonųjų partizanų būriuose.
Buvęs Rūdninkų girios partizanas Dovas Levinas knygoje „Trumpa žydų istorija Lietuvoje“ rašo apie išgyvenusių žydų prisijungimą „prie ginkluotų būrių ar tikrų partizaniškų grupuočių, t. y. tų, kurios priklausė sovietiniam partizanų sąjūdžiui“. Būdami visiškai atitrūkę nuo likusiųjų žydų, įkalintų getuose, ir jausdami daugumos vietinių gyventojų priešiškumą jie turėjo tik tokią galimybę įsitraukti į veiklią kovą su naciais, kartu ir atkeršyti savo šeimų žudikams. Taigi autorius lyg ir bando pateisinti žydų partizanų dalyvavimą baudžiamosiose akcijose prieš Kaniūkus ir kitus kaimus, tačiau tiesiogiai ir konkrečiai apie jas nekalba. Lentelėje D. Levinas pateikia duomenis apie 6 žydų partizanus, „užmuštus ūkininkų sargybų“.
Nušviesdamas žydų pasipriešinimo kovą ir jų veiklą sovietinio ginkluoto pogrindžio struktūrose, santykių su kaimų savisauga klausimo savo monografijoje visiškai nepalietė Solomonas Atamukas.
Apie žydų partizanų dalyvavimą kovose su kaimų savisaugos būriais Pietryčių Lietuvoje savo atsiminimų knygoje net neužsimena buvusi „Mirtis okupantams“ būrio partizanė Sara Ginaitė-Rubinsonienė. Žiauri Kaniūkų operacija negalėjo „pasimiršti“, išdilti iš atminties, juo labiau kad S. Ginaitė nebuvo eilinė partizanė, ji dirbo šio būrio štabe, spausdino būrio dokumentus, laiškus (matyt, kaimų savisaugininkams), atsišaukimus įvairiomis kalbomis, jos partizaninės veiklos dokumentuose yra duomenų apie daugkartinį dalyvavimą „triuškinant vokiečių garnizonus“ (sovietinių partizanų dokumentuose dažnai taip vadinti ir apsiginklavę savisaugininkų kaimai). Kaniūkų operacijoje dalyvavo jos vyras Michailas Rubinsonas.
Vis dėlto negalima tvirtinti, kad istoriografijoje vietinės savisaugos istorijos faktai buvo visiškai užmiršti. Liudas Truska minėjo raudonųjų partizanų terorizuojamus „savigynos būrius kūrusių kaimų gyventojus“, Kaniūkų, Bakaloriškių, Musteikos kaimų deginimą, jų žmonių žudynes. Autorius pirmą kartą į istoriografiją įvedė faktą apie Bakaloriškių kaime nužudytus 18 šio kaimo gyventojų. Sigitas Jegelevičius iškėlė įdomią diskusinę mintį, kad lietuviškasis nepriklausomybinis judėjimas, vokiečių okupacijos metais neturėjęs partizaninio tipo ginkluotos jėgos, po karo Lietuvos valstybei atkurti manė pasinaudoti ir Rytų bei Pietryčių Lietuvos apskrityse paplitusiais kaimų savisaugos būriais. Gintaras Lučinskas paskelbė dokumentų publikaciją apie Alytaus apskrities Alovės valsčiaus savisaugą, Nemunaičio savisaugininkų brolių Vlado ir Antano Gruodžių žūtį užpuolus raudoniesiems partizanams, Viktoras Maldžiūnas savo atsiminimuose – apie kaimų ginklavimą Rytų Lietuvoje (Švenčionių aps.).
Archyviniai šaltiniai. Jų visumą tyrinėjama tematika sąlyginai galima suskirstyti į dvi grupes: 1) nacių okupacijos ir pokario metų sovietiniai šaltiniai; 2) kiti šaltiniai, atsiradę nedalyvaujant sovietinėms institucijoms.
Sovietiniai šaltiniai savo forma labai įvairūs. Iš jų pažymėtini šie: raudonųjų partizanų vadų Lietuvoje operatyviai siųstos radiogramos, G. Zimano, Motiejaus Šumausko ir kitų sovietinio pogrindžio vadovų rašyti laiškai į Maskvą, LPJŠ, sovietinio pogrindžio žvalgybos ir agentūros surinkti duomenys, būrių, grupių ir kitų organizacinių struktūrų ataskaitos, kovinių veiksmų dienoraščiai, įsakymai, raportai, partizanų asmens bylų medžiaga ir kt.
Sovietiniams dokumentiniams šaltiniams būdingi visi minėti sovietinės istoriografijos trūkumai. Jie labai tendencingi, nepatikimi, fragmentiški, neinformatyvūs. Tendencingumo viršūne juose galima laikyti kaltinimus Bakaloriškių kaimo savisaugininkams, neva nužudžiusiems apie 300 „tarybinių žmonių“.
Partizanų ataskaitose, asmens bylose ir kt. dokumentuose mažai konkrečių duomenų apie savisaugininkų kaimų puolimus. Dažnai minimas Bakaloriškių kaimo užpuolimas, tačiau informacija apie jį apibendrinama šabloniška fraze „drąsiai triuškino Bakaloriškių banditus“. Sovietinių partizanų šaltiniai neinformatyvūs ir dėl objektyvių priežasčių: sovietinis ginkluotas pogrindis buvo per silpnas, kad galėtų pulti susikūrusią miestelių ir miestų savisaugą, neturėjo su jomis ginkluotų konfliktų, jis nepalaikė jokių santykių ir su daugelio kaimų savisaugininkais, ribotos buvo žvalgybos, agentų verbavimo galimybės. Todėl iš jų sunku susidaryti vaizdą apie realius savisaugos veikimo mastus.
Sovietiniuose šaltiniuose vietinės savisaugos struktūrų dalyviai vadinami „savisaugininkais“, „kaimų sargybiniais“, tačiau dažnai ir apibendrinamaisiais terminais: „buržuaziniai nacionalistai“, „pagalbiniai policininkai“, „policijos talkininkai“, „šauliai“, „baltieji partizanai“, „lietuvių banditai“. Tokiais atvejais dažnai nėra aišku, apie ką konkrečiai kalbama.
Duomenų apie kaimų savisaugą yra KGB dokumentiniuose šaltiniuose (jos dalyvių parodymuose).
Kiti, nesovietiniai, šaltiniai – tai nacionalinio pogrindžio, „lietuviškosios savivaldos“ administracijos, lietuvių policijos dokumentai. Agituojant kurti ginkluotą savisaugą 1943 m. rudenį apie ją nemažai rašyta oficialiai leistoje spaudoje. Joje galima rasti vertingos informacijos apie savisaugos steigimo tikslus, planuotus ir realiai įgyvendintus organizacinius principus, tačiau duomenų apie veiklą, kovą su partizanais labai nedaug. Matyt, jais vengta kelti nerimą visuomenėje, galbūt jų skelbti neleido ir vokiečių cenzūra.
Apskritai dokumentinių šaltinių ir jų duomenų bazė nėra gausi, pakankama, visavertė ir tai labai apsunkina savisaugos istorijos tyrinėjimus; bent iš dalies, matyt, tai nulėmė ir aptartas tendencijas istoriografijoje.
Svarbiausi tyrimų tikslai ir uždaviniai nurodyti straipsnio pradžioje. Straipsnyje nesiekta nušviesti sovietinio ginkluoto pogrindžio Lietuvoje veiklos, jo vidinės raidos problemų (jas galima priskirti prie svarbiausių priežasčių, lėmusių vietinės savisaugos atsiradimą). Neatskleidžiama ir vietinės savisaugos struktūrų veikla, pateikiami tik atskiri faktai, įrodantys jų paplitimą. Vietinės (kaimų) savisaugos santykiai su raudonaisiais partizanais, pastarųjų įvykdytos baudžiamosios operacijos prieš apsiginklavusius savisaugininkų kaimus, jų deginimas ir žmonių žudynės bei daugelis kitų netyrinėtų, sąmoningai nutylėtų, politizuotai (tendencingai) aiškintų istorijos klausimų atskleidimas bus tolesnių autoriaus tyrinėjimų uždavinys.
Ginkluota savisauga nebuvo unikalus, vien Lietuvai būdingas reiškinys. Gausios ginkluotos valstiečių savigynos („samoachovos“) formuotės (jose buvo apie 100 tūkst. narių) veikė Vakarų Baltarusijoje. Jos saugojo kaimus ir naikindavo pasirodžiusius „svetimuosius“, kovėsi su sovietų partizanais. Dalis šių formuočių įėjo į lenkų Armiją krajovą, dalis – į Ukrainos sukilėlių armiją, veikusią Polesėje. Su „samoachovos“ formuotėmis susidurdavo bei skaudžiai nuo jų nukentėdavo ir pėsčiomis iš sovietų užnugario į Lietuvą skverbęsi raudonieji lietuvių partizanai.
