Valstybė

Valstybė yra svarbiausia ir centrinė politinės sistemos institucija. Valstybė daugiau negu bet kokia kita institucija organizuoja, nukreipia ir kontroliuoja bendrą žmonių ir jų grupių veiklą, jų tarpusavio santykius. Valstybei tenka pagrindinė politinės sistemos funkcijų dalis, o be to ji atlieka specifines funkcijas (saugumo užtikrinimas, teritorinis vientisumas, užsienio politika).

Politikos moksluose valstybė turi dvi pagrindines prasmes: 1) politinės valdžios ir visuomeninių procesų valdymo organizaciją. Vakarų tautų kalbose šitas organizacinis aspektas išreikštas pačiame termine: state, etat reiškia būklę, padėtį luomą (vok. Staat neturi luomo – Stand -reikšmės); 2) suvereni politinė bendrija, Įvairiose kalbose žodžio vartojimas žymiai skiriasi: anglai beveik nevartoja jo

Valstybės svarba labai ryškiai išreikšta žmonių identifikacijoje. Tai mažiau pastebima, esant savo šalyje, tačiau bet kur užsienyje žmogus identifikuojamas pirmiausia pagal pilietybę: Lietuvos pilietis yra lietuvis, nepriklausomai nuo jo etninės savimonės.

Centrinė valstybės padėtis būdinga kiekvienai stabiliai sistemai. Tačiau jos vaidmuo būna labai skirtingas. Vienose sistemose koncentriniai ratai, vaizduoją valstybės ribas, priartėja prie išorinio rato: tai simbolizuotų, kad valstybė beveik sutampa su politine sistema, pajungdama partijas, žiniasklaidą, bažnyčią. Kitais atvejais, atvirkščiai, mažas valstybinis skritulys rodo, kad valstybinio reguliavimo sferos yra žymiai apribotos.

Valstybė esminiais bruožais skiriasi nuo ikivalstybinių gentinių sąjungų ir bendruomenių. Pagrindiniai skirtumai yra keturi:

1. Atsiranda viešoji valdžia su prievartos (prinuždenije) aparatu;

2. Atsiranda aparatas, užimtas tik valdymu, t.y. valstybinis aparatas;

3. Gyventojai dalinami teritorinių principu, nepriklausomai nuo giminystės ryšių;

4. Atsiranda mokesčiai ir prievolės.

Vienas iš svarbiausių valstybės bruožų yra suverenitetas: egzistuoja aukščiausia, niekam nepavaldi valdžia, kurios sprendimai yra privalomi visiems gyventojams. Tačiau realiai suverenitetas būna dažnai apribojamas: viduramžių Europoje, ypač iki Reformacijos, didelę įtaką turėjo bažnyčia, šiais laikais – tarptautinė bendrija ir tarptautinės organizacijos. Dabartiniame pasaulyje žmogaus ir mažumų teisės jau nėra skaitomi išimtinai valstybės vidaus reikalu. Suverenitetą dar labiau apriboja valstybių narystė įvairiose tarptautinėse organizacijose (JTO, Tarptautinėje darbo organizacijoje, Europos Taryboje, ESBO ir daugelyje kitų) ir regioniniuose susivienijimuose (pavyzdžiui, Europos Sąjungoje).

Antra ypatybė, būdinga tik valstybei, yra monopoline teisė panaudoti prievartą. Dėl tos priežasties aukščiausias pareigūnas – prezidentas arba premjeras – neretai palyginamas su vyriausiuoju policijos viršininku.