Valgomi grybai

TIKRASIS BARAVYKAS (Boletus edulis)

Vertingiausias valgomas grybas Lietuvoje.Vaisiakūniai stambūs, mėsingi. Auga gegužės-lapkričio mėn.įvairiuose miškuose po pušimis, eglėmis, ąžuolais, beržais.Grybingiausia, baravykingiausia pietinė Lietuvos dalis. Priklausomai nuo augavietės kitų aplinkos sąlygų vaisiakūniai skiriasi forma, spalva ir dydžiu.Dėl to išskiriamos jo formos, net rūšys.Vartojamas šviežias, daugiausia džiovintas, galima marinuoti, sūdyti, šaldyti, taip pat gaminti sultis. Didelę paklausą turi užsienio rinkoje. Lietuvoje iki šiol rastas didžiausias baravykas svėrė 2,9 kg. Lenkams, vokiečiams, japonams pavyko išauginti vaisiakūnius mėgintuvėlyje, tačiau baravykas lieka miško grybų karaliumi. Pasižymi gydomosiomis savybėmis, vokiečiai spėjo, kad padeda net sergantiems skrandžio piktybinėmis ligomis, džiovintų baravykų milteliai liaudies medicinoje naudojami žaizdoms gydyti.

VALGOMOJI VOVERAITĖ (Cantharellus cibarius)

Kepurėlė 3-7 (10-15) cm skersmens, piltuvėlio formos, geltona. Lakšteliai siauri, stori, nuaugtiniai. Kotas suaugęs su kepurėle, link pagrindo smailėjantis, kepurėlės spalvos. Trama gelsva, tampri, malonaus kvapo ir skonio. Auga birželio-spalio (lapkričio) mėn. pušynuose, eglynuose. Lietuvoje labai paplitęs ir visų grybautojų mėgstamas, beveik nekirmijantis grybas.Vartojama šviežia, džiovinta, sūdyta, sumalta į miltus, šaldyta. Ruošiant maistui patartina labiau susmulkinti, nes joje daug chitino. Jauna voveraitė tiamino (vitaminoB) turi daugiau nei rudakepuris baravykas, daugelis ūmėdžių, piengrybių. Kapčiamiesčio, Vilniaus apyl. rasta baltų voveraičių. Jos yra stambesnės, mėsingesnės. Tai valgomosios voveraitės atmaina. Pastaraisiais metais voveraitė labai renkama ir eksportuojama,todėl jos ištekliais susirūpino ne tik mikologai, bet ir verslininkai, gamtosaugininkai bei grybautojai. Jos biologija ir ekologija, kaip baravyko, menkai žinoma, atliekami tyrimai.

LEPŠĖ (Leccinum scabrum)

Mūsų miškuos labai paplitęs,visų mėgstamas grybas. Vaisiakūniai dideli. Auga vasarą ir rudenį įvairiuose miškuose su beržo priemaiša. Vertingas grybas, turintis daug B grupės vitaminų,net daugiau nei baravykas. Vienintelė neigiama savybė-labai kirmija. Priklausomai nuo augavietės ir klimato, lepšės spalva keičiasi nuo juodai rudos iki gelsvai rusvos. Tuo remdamiesi kai kurie mikologai išskiria keletą jos formų. Maistui vartojami švieži, sūdyti, marinuoti, džiovinti; tinka grybų sulčių ir miltų gamybai. Iš valgomų grybų lepšė daugiausia sukaupia magnio, labai reikalingo žmogaus organizmui.

TIKRASIS RAUDONVIRŠIS (Leccinum aurantiacum)

Vaisiakūniai dideli. Kepurėlė užauga iki 30cm skersmens, kotas-20cm ilgio ir 6cm storio. Vaisiakūnio spalva priklauso nuo augavietės, dirvožemio rūgštingumo, klimato. Trama balta, kieta, paspaudus, perpjovus ar perlaužus keičia spalvą į pilkai melsvą, pilkai violetinę, žalsvai rusvą,ar juosvą. Auga birželio – spalio men. drebulynuose arba kituose miškuose, bet tik po drebulėmis.Visų mėgiamas, ieškomas, valgomas šviežias, džiovintas, sūdytas, marinuotas, senesni vaisiakūniai tinka sulčių bei grybų miltų gamybai.

TIKRASIS KAZLĖKAS (Suillus luteus)

Vaisiakūniai vidutinio didumo arba dideli. Kepurėlė 3-10cm skersmens, retai didesnė,jauna apvaliai kūgiška, varpelio formos, senesnių grybų iškiliai paplokščia, gleivėta. Vamzdeliai iš pradžių šviesiai geltoni, su balto skysčio lašeliais ir pridengti pilkai violetine plėvele, vėliau pilkai, violetiškai geltoni. Kotas 3-10cm ilgio ir 1-3cm storio, visas vienodo storumo, su pilkai violetiniu, pilkai rusvu, gležnu žiedu. Trama balta, gelsva, minkšta, malonaus kvapo ir skonio. Auga nuo pavasario iki vėlyvo rudens pušynuose,ypač jaunuose, kartais gausiai. Visų mėgiamas, vartojamas šviežias, marinuotas, sūdytas, džiovintas, tinka grybų sultims, miltams gaminti. Seni, minkšti, ištižę vaisiakūniai maistui nevartojami.

RUDAKEPURIS MAKAVYKAS (Xerocomus badius)

Vaisiakūniai vidutinio didumo, rečiau dideli. Kepurėlė 5-8 (10-12) cm skersmens, iš pradžių pusiau iškili, vėliau paplokščia, mėsinga, matinė, po lietaus gleivėta, rusvai ruda, kaštoninė, juosvai ruda. Jaunų grybų vamzdeliai gelsvi, senų gelsvai žalsvi, net pilkai žalsvi. Poros apvalios, paspaudus mėlynuoja. Kotas 4-10 cm ilgio ir 1-1,5 (2,5) cm storio, gelsvai rusvas, šviesiai rudas, be tinklelio. Trama balta, senesnių grybų šviesiai gelsva, paspaudus ar perpjovus mėlynuoja. Auga vasarą, paprastai rudenį pušynuose, eglynuose, daugiau senesniuose miškuose, kartais grupėmis. Kartais auga net šernų ar grybautojų sudarkytame miške.Vartojamas šviežias, džiovintas, marinuotas, sūdytas, šaldytas.Ne taip kirmija kaip baravykai, lepšės ar kazlėkai. Radionuklidus kaupia intensyviau, negu kiti grybai, tai negera savybė, kurios grybautojai visiškai nepaiso.

AUKSAKOTIS AKSOMBARAVYKIS (Xerocomus chrysenteron)

Šis grybas labai panašus į žalsvąjį aksombaravykį.Vaisiakūniai vidutinio didumo. Kepurėlė 3-8 cm skersmens, jauna apvaliai kūgiška, senesnių grybų iškili, aksomiška, suaižėjusi, sutrukinėjusi, įtrukusiose vietose trama paraudonavusi,paviršius žalsvai, pilkai rudas.Vamzdeliai iš pradžių gelsvi,vėliau žalsvai ar net rusvai gelsvi, paspaudus nešvariai žalsvi, melsvi, po kurio laiko išblunka. Kotas 3-8 cm ilgio, 0,5-1,5 cm storio, dažniausiai kreivas, vienodo storumo, plaušuotas, išilgai vagotas, gelsvas, rusvai rudo, rausvo atspalvio.Trama gelsva, po luobele rausva, perpjauta ar perlaužta mėlynuoja, malonaus skonio, kvapo. Auga vasarą ir rudenį mišriuose lapuočių miškuose, parkuose, pavieniui.Vartojamas kaip ir žalsvasis aksombaravykis, dažniausiai šviežias, sūdytas, džiovintas.

PIENGRYBIS GRŪZDAS (Lactarius piperatus)

Vaisiakūniai dideli, kieti. Kepurėlė iki 15cm skersmens ir didesnė, paplokščia įdubusi, pakraščiai palinkę žemyn, matinė, balta, senesnė gelsva, kartais išmarginta rusvomis dėmėmis. Lakšteliai balti, senesnių grybų šviesiai ochrinės spalvos, tankūs, siauri. Pieniškos sultys baltos,išdžiūvusios pažalsvėja, deginančio, kartaus skonio. Kotas trumpas, storas, 3-5(8) cm ilgio ir 2-3 cm storio.Trama balta, kieta, pipirų skonio. Auga vasarą ir rudenį lapuočių, spygliuočių miškuose, mėgsta kalkingus ąžuolynus. Vartojamas sūdytas. Prieš sūdant bent pusdienį, kaip ir paliepį reikia pamirkyti silpnai pasūdytame vandenyje. Labai panašus į gardžiąją ūmėdę,bet ši neturi pieniškų sulčių.

PIENGRYBIS PABERŽIS (Lactarius torminosus)

Vaisiakūniai vidutinio didumo, retai dideli. Kepurėlė 5-10cm, pasitaiko iki 15-20 cm skersmens. Jauna apvali, senesnių grybų paplokščia, įdubusi, su koncentriškomis zonomis, plaušuota, žvinuota, ypač žemyn užsilenkę gauruoti pakraščiai, truputi gleivėta, dažniausiai sausa,šviesiai rožinė, rusva arba rausva. Lakšteliai iš pradžių balti, vėliau kreminės spalvos, tankūs, priaugtiniai. Pieniškos sultys baltos, aštraus skonio, spalvos nekeičia. Kotas 3-8 cm ilgio ir 0,5-2 cm storio, šviesiai rožinis, rausvas.Trama iš pradžių balta, vėliau rusva, trapi, karti, malonaus kvapo. Auga po beržais vasarą ir rudenį.Vartojamas sūdytas, marinuotas. Prieš marinuojant ar sūdant patartina keletą valandų pamirkyti šaltame vandenyje, Lietuvoje visur paplitęs, grybautojų mėgstamas.

SKĖTINĖ STAMBIAŽVYNĖ (Macrolepiota procera)

Kepurėlė 10-30cm skersmens,jaunų vaisiakūnių ovali, su ruda luobele, senesnių skėtiška, vidurys su tamsesnės spalvos gūbreliu,jaunų grybų paviršius lygus,senesnių sutrukinėja į rudus žvynelius, tarpžvyniai baltai pilkšvi, pilkšvai rudi arba violetiškai rusvi. Lakšteliai balti, minkšti, platūs, iki 3 cm pločio, laisvi. Kotas labai ilgas, 10-25(30) cm ilgio, 1,5-3 cm storio, jaunų vaisiakūnių balsvas, senesnių šviesiai rudas ir senų apaugęs rudais, pilkai rudais žvyneliais, su baltu, storu žiedu, pamatinė dalis gumbiškai sustorėjusi.Trama balta, minkšta, puri, malonaus kvapo ir skonio, stora. Auga nuo vidurvasario iki vėlyvo rudens senuose išretintuose miškuose, dažniausiai miškų pakraščiuose, aikštėse. Labai puošnus mūsų miškų grybas.Valgoma, kepama neapvirta.

MIŠKINIS PIEVAGRYBIS (Agaricus silvaticus)

Kepurėlė 5-10cm skersmens,jaunų vaisiakunių varpeliška, senų iškili,kartais net horizontali, ruda, tamsiai ruda, pilkšvai ruda, gelsvai ruda, plaušuota, žvynuota. Jaunų grybų lakšteliai pilkai rožinės, rusvos, senesnių rusvai rudos, senų šokoladinės rudos spalvos, laisvi.Kotas 5-12 cm ilgio, 0,5-1,5 cm storio, lygus, į pagrindą storėjantis, kartais su gumbeliu ir pilkšvu žiedu, baltas.Trama balta, perpjovus arba perlaužus paraudonuoja, po kurio laiko išblunka, malonaus skonio ir kvapo. Auga birželio-spalio mėn. spygliuočių ir mišriuose miškuose, ypač eglynuose.Valgomas.

KOPŪSTGALVIS RAUKŠLIUS (Sparassis crispa)

Vaisiakūniai 10-35cm skersmens, beveik rutuliški, dideli, šakoti, gelsvi, senesni rudo atspalvio. Šakos susiraukšlėjusios ir susigarbiniavusių plokštelių pavidalo; visas vaisiakūnis panašus į žiedinį kopūstą. Kotas trumpas. Trama balta arba gelsva, vaško konsistencijos, malonaus skonio ir kvapo. Auga rugpjūčio-lapkričio mėn. prie spygliuočių medžių, ypač pušų, kamienų arba ant kelmų, dažniausiai pavieniui.Valgomas. Saugotinas.

KRIAUŠINIS POMPOTAUKŠLIS (Lycoperdon piriforme)

Vaisiakūniai 3-5 cm aukščio ir 2-3 cm storio, kriaušiški arba kiaušiški, į pagrindą laibėjantys, jauni balti, senesni gelsvi, pilkšvi,seni parudavę, paviršius smulkiai grūdėtas. Jaunų grybų trama balta, vėliau gelsvėja ir pagaliau paruduoja. Auga liepos-spalio mėn. miškuose ir parkuose ant pūvančių kelmų ir aplink juos, grupėmis. Jauni valgomi.

Paslaptingieji triufeliai – brangiausi grybai

Pagal seniai nusistovėjusius gamtos mokslų kanonus, miškuose renkami kepurėtieji grybai yra tik saugiai žemės paklotėje pasislėpusios gležnos grybienos dauginimosi organai. Išbarstę sporas, grybai sunyksta, o pati grybiena gyvena tik žemėje. Tačiau ir šiame gausiame bei įvairiame grybų pasaulyje rasime išimčių. Bene rečiausiais pasaulio grybais laikomi triufeliai, dar vadinami trumais (bot. Tuber trumale), natūraliai augantys šiaurės Italijoje ir Prancūzijoje, ir daugintis lieka po žeme. Triufelį, grybų pasaulio perlą, galima surasti tik pagal kvapą, kurį skleidžia iš po žemės jo subrendę vaisiakūniai.

…Kasmet spalio – gruodžio mėnesiais į kalvotosios šiaurės Italijos ir Prancūzijos lapuočių miškus su dresiruotais šunimis ar kiaulėmis lyg į egzotišką medžioklę vyrai išsiruošia grybauti… Maždaug taip dar XV šimtmetyje (1475 m.) garsius vyrų žygius į miškingas šių valstybių vietoves kaip savotišką atrakciją ar užsiėmimą aprašė garsus to meto gastronomas ir rašytojas Bartolomeo de Sacchi de Piaolena (žinomas slapyvardžiu Platina).

Triufeliai esti dviejų rūšių – baltieji ir juodieji. Abi šių grybų rūšys auga lapuočių miškų purioje žemės paklotėje 10-20 cm gylyje. Juodieji triufeliai renkami Prancūzijos kalvotose giraitėse tarp bukų ir ąžuolų, o baltieji – šiaurės Italijos riešutmedžių miškuose. Po žeme susiformavę apvalūs triufelių vaisiakūniai užauga nuo graikinio riešuto iki stambios bulvės dydžio ir gali sverti net iki 1 kg. Po kiek grublėtu paviršiumi slepiasi puikaus skonio ir tik šiems grybams būdingo muskuso aromato minkštimas (būtent pagal šį kvapą ir suranda žemėje pasislėpusius grybus kiaulės ar dresiruoti šunys). Grybienos minkštimas kompaktiškas, mėsingas, juodųjų triufelių – tamsus, baltųjų – kreminis. Abiejų rūšių grybų pjūviuose matomas marmurinis piešinys, kurį sudaro šviesesni ir tamsesni grybienos sluoksniai.