Už ką aš dėkingas senovės žmonėms – III dalis

Įžvelgti graikų “gražią sielą”, “aukso vidurį” ir kitas tobulybes, stebėtis jų didžia ramybe, idealiu nusiteikimu, dideliu paprastumu – nuo šio “didžio naivumo”, galų gale būdingo niaiserie allemande 58 , aš buvau apsaugotas manyje slypinčio psichologo. Aš įžvelgiau jų stipriausią instinktą, valią viešpatauti, aš mačiau, kaip jie virpa valdomi netramdomos to instinkto galios,- aš mačiau, kad visos jų institucijos išaugo iš pastangų apsisaugoti nuo jų viduje glūdinčios s p r o g s t a m o s i o s m e d ž i a g o s. Milžiniška vidinė įtampa išsikraudavo baisiu ir beatodairišku priešiškumu išorei: miestų bendruomenės draskėsi viena su kita, kad kiekvienos atskiros bendruomenės piliečiai rastų tarpusavio ramybę. Reikėjo būti stipriam: pavojus buvo visai arti, jis tykojo visur. Puikiai išlavintas kūnas, arogantiškas realizmas bei imoralizmas, būdingas helenams, yra nulemtas ne jų “prigimties”, o b ū t i n y b ė s. Tai atsirado, iš pat pradžių to nebuvo. O šventėmis ir menais buvo siekiama ne ko nors kito, tik jaustis v i r š e s n i e m s, r o d y t i s viršesniems: tai buvo priemonės save šlovinti, pagal aplinkybes – priversti savęs bijoti… Apie graikus spręsti taip kaip Vokietijoje, pagal jų filosofus, tarkim, panaudoti sokratiškųjų mokyklų miesčioniškumą, kad nustatytum, k a s iš esmės yra heleniška!.. Juk filosofai yra graikiškumo dekadentai; tai sąjūdis prieš senąjį, kilnųjį skonį (prieš agonistinį instinktą, prieš polį, prieš rasės vertę, prieš tradicijos autoritetą). Buvo skelbiamos sokratiškos dorybės, n e s graikai jas buvo praradę: dirglūs, bailūs, nepastovūs, beveik visi – komediantai, jie turėjo net per daug dingsčių moralei skelbti. Žinoma, tai nieko nepadėjo, tačiau didingi žodžiai ir požiūriai taip patinka dekadentams…

58 – vokiškos kvailystės (pranc.).